Metodinės medžiagos

Literatūra

Publikacijos

VR praktika

Leidybiniai projektai

Skandalingi projektai


Benedikto XVI kalba Miunchene


Nida Vasiliauskaitė ir džihadas  
Saulius Stoma, Portalas "Delfi"", 2006 10 02 
Mėgstu provokuojančius tekstus. Juk ir visa postmoderni kultūra, menas virto tiesiog provokacija. Tad jei DELFI nebūtų Nidos Vasiliauskaitės, ją reiktų sugalvoti. Seniai norėjau įsivelti su ja į diskusiją, tačiau vis nedrįsau. Gerbiamos filosofės karingai ginama pozicija dažnai būna per daug lengvai pažeidžiama, nenuosekli ir netgi nepopuliari. Taigi nenorėjau stoti į daugumos pusę prieš trapią moterį, nors ir feministę.
Tačiau šį kartą pagaliau ryžausi. Pasiginčysiu vienu kartu už visas praleistas progas. Mat N.Vasiliauskaitės pozicija dėl islamo ir popiežiaus susidūrimo yra ne tik individualiai nenuosekli. Ši pozicija atspindi ir daugumos Europos kairiųjų intelektualų paradoksalumą, o tai jau peržengia atskiro charakterio ypatybes.
Racionaliai mąstant atrodo, kad musulmonų fundamentalizmas labiausiai turėtų piktinti ateistus. Tačiau reakcija į popiežiaus perdėm vakarietišką kalbą apie protingą tikėjimą atskleidė visai ką kita. N.Vasiliauskaitės tipo laisvamanybė pasirodo artimesnė ir daugiau simpatizuojanti karingiems musulmonams nei nuosaikiems katalikams. Kodėl? Ką reiškia toks keistas elgesys? Ir ar tai nesudaro pagrindo kalbėti apie tam tikrą Vakarų kultūros pagimdyto ateizmo išsigimimą? Sukurtas proto, ateizmas peraugo jo ribas ir pavojingai juda iracionalaus nihilizmo link.
Štai taip judėdami viena kryptimi islamizmas ir postmodernus reliatyvizmas tampa slaptais sąjungininkais. Vienas įdomiausių Prancūzijos mąstytojų Andre Glucksmannas per patį Karikatūrų karo įkarštį „Le Monde“ rašė apie du mąstymo būdus: totalitarinį ir ne. Anot jo, šiuo metu įsisiūbuoja ne dviejų civilizacijų, o dviejų mąstymo būdų kova. Vieni mano, kad nėra faktų, tik interpretacijos arba tikėjimai. Tai veda į fanatizmą („aš esu tiesa“), arba į reliatyvistinį nihilizmą („niekas nėra tiesa, niekas nėra melas“). Tokiam dviejų tipų totalitarizmui priešinasi tie, kurie gina DISKUSIJOS PRASMĘ. Šis antitotalitarinis mąstymas neatmeta absoliučios tiesos ir judėjimo į ją galimybės, o kartu ir vertybių bei nuomonių hierarchijos, tačiau supranta, kad žmogaus pažinimas yra labai trapus.
Taigi ilgą laiką Vakaruose vyravęs religinis ir kultūrinis reliatyvizmas turėtų eiti į praeitį. Ar čia neatsiranda kultūrinio rasizmo pavojaus? Manau, net ši kolonializmo laikų klišė yra klaidinanti. Tikrasis įgimtų bruožų rasizmas yra šlykštaus primityvumo požymis, nes jis nepripažįsta žmogaus galimybės keistis. Tačiau kultūra yra kintantis ir įgyjamas dalykas. Todėl ginčytis, kad viena kokia kultūra yra geresnė už kitą, nėra joks nusikaltimas. Netgi atvirkščiai. Tik nuolat diskutuodamos apie savo privalumus, kultūros gali tobulėti.
Religijos irgi nėra lygiavertės. Ir taip galvoti - joks nusikaltimas. Iki kokių politinio korektiškumo absurdų priėjome, kad pasipiktinimą kelia jau pati religinė diskusija! Tarsi popiežius ir bet koks kitas religingas žmogus jau neturi teisės sakyti, kad jo tikėjimas yra geriausias. Ar tai nepanašu į nihilistinį totalitarizmą? Tai mes jau pergyvenome fundamentalistinio ateizmo laikais. Daugelis mąstytojų yra pakankamai iškalbingai įvardiję iracionalų, pusiau religinį komunistinio rėžimo pobūdį. Tačiau panašus nihilistinis iracionalumas slypi ir postmoderniame reliatyvizme.
Minėtas Andre Glucksmannas, po Rugsėjo 11-osios parašęs filosofinį bestselerį „Dostojevskis Manhetene“, neseniai išleido knygą „Neapykantos mąstymas“. Joje vėl kalba apie šiuolaikinį nihilizmą ir apie nihilistinę Senąją Europą, užnuodytą naujosios frankovokiškos ideologijos. Čia jis skiria du šiuolaikinius nihilizmus: islamistinį ir europietišką, aktyvų ir pasyvų. „Aktyvus nihilizmas viską leidžia sau, pasyvus nihilizmas viską leidžia kitiems.“
Abu šiuos nihilizmus maitina neapykanta. Tai neapykanta, kuri nori būti Dievu Tvėrėju. Savižudis (ir žmogžudys) džihadistas sprogimo metu susilieja su Absoliutu pačiu lengviausiu būdu. A priori atmesdamas Dievo idėją, postmodernus ateistas renkasi tarsi priešingą, tačiau irgi totaliai supaprastintą kelią. Labai panašus ir slaptas troškimas dehumanizuoti, naikinti realybės apraiškas. Realybė yra kaip moteris. Islamas moteriškumą slepia po apdangalais, intelektualus ateizmas moteriškumą naikina karingo feminizmo būdu.
Dabar jau atėjo laikas atiduoti duoklę N.Vasiliauskaitei ir pacituoti jos bei postmodernizmo šv. tėvą Jeaną Baudrillardą iš kelių dešimtmečių senumo „Simuliakrų ir simuliacijos“: „Jeigu būti nihilistu reiškia radikaliau tyčiotis ir propaguoti prievartą, (...) mesti sistemai iššūkį, į kurį ji turėtų atsiliepti savo mirtimi, tuomet aš esu teroristas ir nihilistas teorijoje, kaip kiti jais tampa su ginklu rankoje. Mums telieka vienintelė galimybė – ne tiesa, o teorinė prievarta.“
TEORINĖ PRIEVARTA – štai kur nuklydo pasimetusi filosofija. Jūsų užsipultas Šv. Augustinas vis dėlto labiau tikėjo tiesa, ar ne, gerbiama Nida? Beje, kitas Lietuvos postfilosofų garbinamas šiuolaikinio dialektinio materializmo atstovas Slavojus Žižekas nėra toks radikalus. Gal todėl, kad iš Rytų Europos ir 20 metų jaunesnis? Rugsėjo 11-osios Absoliutų Įvykį jis pašlovino mažiau aistringai nei Baudrillardas. Nors knygoje „Sveiki atvykę į realybės dykumą“ jis kalba apie savižudį sprogdintoją, labiau gyvą ir realų nei amerikietis kareivis, kuris dalyvauja kare sėdėdamas priešais kompiuterį.
Slavojaus Žižeko garbei reikia pasakyti, kad Karikatūrų karo metu jis kovėsi ne totalitarizmo, o laisvės pusėje, ir „The New York Times“ straipsnyje pasisakė už tai, kad musulmonai būtų laikomi suaugusiais, taigi – atsakingais už savo tikėjimą.
Vadinasi, ir šiuolaikinis ateizmas, labai pasistengęs, gali išlaikyti senąjį etinį patosą, kai Dievo nužudymas dar nereiškia žmogiškumo kracho, o tik tai, kad žmogus savo noru užsidėjo labai sunkią, beveik nepakeliamą naštą. Bet tokį Dievo lavoną sąmoningai nešti gali tik patys stipriausieji. Visiems kitiems tai išvirsta į neapykantą sau ir pasauliui.
Be Dievo moralė gali likti, tačiau nelieka prasmės. Beprasmybės jausmas kuria realybės dykumą. Plečiasi tuštuma, kurią užpildo beprasmiai veiksmai. Visas gyvenimas virsta tik gyvenimo simuliacija. Tik tam, kad kažkas vyktų. Kam?
Beprasmis gyvenimas ieško mirties. Mirties dievas Tanatas tampa stipresnis už Erotą ir saldžiai spaudžia jį prie savęs aistros ir prievartos glėby. Postmodernus pasaulis su ilgesinga viltimi žvelgia į islamą, nes pats jis jau neturi valios nei žudyti, nei nusižudyti. Išplerusi ir betikslė bedievių Europa jau seniai slapčia ilgisi bet kokio pranašo iš Rytų, kuris pažadintų ją mirties akimirkai.
Postmodernių savižudžių džihadas vyksta galvose ir jų teorijose. Iš gyvenimo atėmus prasmę lieka tik provokacija, tiktai siekis padaryti įspūdį – nesvarbu kokiu būdu. Kai viskas reliatyvu, svarbu įspūdis, o ne tiesa.
Įdomiausia, kad dabar niekas net negalvoja diskutuoti, ar popiežius apie islamą sakė tiesą. Kalbama tik apie įspūdį. Įžeidė ar ne? Buvo tai sąmoninga provokacija ar tik nesusipratimas?
Teroras – geriausias būdas padaryti įspūdį. Todėl teroras ateina ir į meną, o į Šiuolaikinio meno centrą kviečiama policija. Desakralizuotas avinėlio aukojimas turėjo sukrėsti ir pažadinti miesčionį, tą poną Vartotoją, Homo Sucker. Tačiau tobuliausią ir įspūdingiausią naujųjų laikų meno kūrinį jau sukūrė džihado savižudžiai Pasaulio prekybos centre. Taip sakė įžymusis Karlas Heinzas Stockhauzenas. Tikslas čia buvo tas pats – sukrėsti pasaulį ir pažadinti ponus vartotojus, tuos sočius peniukšlius veršius pačioje jų irštvoje. Pažadinti ar paaukoti?
Realus ir teorinis teroras sutampa, kaip ir abiejų tipų totalitarizmai. Nes gyvas realybės žmogus (ar gyvūnas) jiems neturi jokios savaiminės vertės. Ir tiems, ir aniems žmogaus gyvenimas ir pasaulis – tai tik įspūdis, įvaizdis, iliuzija. Vieni Prasmę randa tik anapus, tai yra po sprogimo, kitiems ji apskritai neegzistuoja. Jų džihadas – tai keršto karas iš neapykantos. Visi jie kariauja prieš pačių įsivaizduotą beprasmį pasaulį.
Kas juos galėtų išgelbėti? Kas gali išgelbėti naujame Laisvės bokšte vėl bandysiantį kurtis poną Globalų Vartotoją?
Žinau, kad tai banalu, gerbiama Nida, tačiau tikras gelbėtojas yra vienas. Jums jis taip pat šiek tiek pažįstamas. LOGOS yra ir PRASMĖ. Nes tik Dievas, kuris pats nusileidžia iki pasaulio ir tampa žmogumi, gali suteikti prasmę gyvenimui, o ne vien mirčiai.
Krikščionių Dievas yra ir ČIA, ir ANAPUS. Todėl mūsų pasaulis – prasmingas. Prasminga ir mirtis. Kai gerai apie tai pagalvoji, nelieka baimės ir neapykantos. Nieko nėra įstabiau už Prasmės pojūčio akimirkas.
Prasmingas yra ir šviesus, laisvas, nekompleksuotas tikėjimas. Prasminga, o ne iliuzinė, yra ir tautos tapatybė. Prasminga vaikus auginanti vyro ir moters šeima, meilė ir netgi – nuolat atsinaujinanti katalikų Bažnyčia su tuo juokingu senoviškai apsirengusiu popiežiumi.
Tiesą sakant, šiek tiek prasmingas gali būti ir protingai argumentuotas viso to neigimas.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį
© Baltijos verslo vystymo agentūra bvva | media bv | emonitoring | eLibrary.lt