Publikacijos apie šalies įvaizdį

Garbingi vizitai į mūsų šalį

Verslo įvaizdis užsienyje

Lietuva tarptautinėje arenoje

Patriotiškumas ir įvaizdis

Lietuvos įvaizdis internete

Rengiami konkursai

Nusikalstama veikla užsienyje

Garbingi apdovanojimai

Ar lietuviai girtauja?

Pareigūnai vairuoja drąsiai

Nusikaltimai prieš vaikus

Pikantiškos situacijos, titulai ir įvaizdis


Lietuva tarptautinėje arenoje


Kaip Sadamas Huseinas kovojo su Lietuva, arba Šunų gyvenimas mūsų žiniasklaidoje 
Laimantas Jonušys, Portalas "Delfi"", 2006 09 28 
Praėjusią savaitę bandymo atstatydinti V. Muntianą išvakarėse radijas ir televizija surengė šia tema diskusijas, į kurias sukvietė mūsų politikos lyderius, nors iš tiesų buvo aišku, kad tai nereikšmingas į politikos paraštę nustumtų jėgų pasispardymas, iš anksto pasmerktas nesėkmei.
Diskutuojama buvo pakylėtomis lemtingo įvykio intonacijomis – vos ne „kas gi dabar ištiks Lietuvą“.
Maždaug tuo pat metu spaudoje buvo skelbiama, kad iš Kolumbijos atvykstantis A. Mockus – būsimas Vilniaus meras (tiesą sakant, ne ką rimčiau atrodo ir gąsdinimai, kad meru gali tapti R. Paksas); kiek anksčiau solidžiai atrodantis savaitinis žurnalas puošėsi antraštėmis, skelbiančiomis, kad lietuvių kalba miršta, kad naujos statybos namai blogesnės kokybės už sovietmečio ir kad baigiasi televizijos era. Šie teiginiai akivaizdžiai klaidingi, bet jų atsiradimą lemia ir objektyvios priežastys. Tokioje mažoje valstybėje anaiptol ne kasdien įvyksta kas nors reikšmingo, tad perpildytoje žiniasklaidos rinkoje patraukti dėmesį siekiama sensacingomis antraštėmis.
Galbūt pataikaujant apmaudą jaučiančių tautiečių nuotaikoms dėl visko užsimerkus imama kaltinti valdžią. Kai prieš dvejus metus Lietuvoje virptelėjo vadinamasis žemės drebėjimas, per kurį įskilo kažkokio pastato tinkas, žiniasklaidoje beveik pulta aiškinti, kad turėtų atsistatydinti vyriausybė. Moterų krepšinio rinktinei įstrigus Prancūzijos Gvianoje, pasmerkti buvo krepšinio vadovai ir visa valdžia, nors iš tikrųjų viskas buvo normaliai suorganizuota ir niekas negalėjo numatyti, kad krepšininkės atsidurs tame krašte, o viena televizija informuodama Pietų Amerikos žemėlapyje išryškino visai ne tą Gvianą.
Mūsų valstybė yra provinciali, žiniasklaidos vartotojų nelabai domina, kas vyksta plačiajame pasaulyje, todėl pasaulio žinias siekiama kaip nors „sulietuvinti“, dėl to informacija pateikiama akcentuojant nereikšmingus dalykus, nutylint svarbesnius. Iš tikrųjų tuo savo nuošalumu nuo audringų pasaulio įvykių reikėtų džiaugtis – juk turbūt labai mažai pasaulyje vietų, kur būtų tokia menka, beveik nulinė terorizmo grėsmė kaip Pabaltijo šalyse. Bet neduok Dieve kokiam pareigūnui tai viešai pripažinti – tai bus pasmerkta kaip atsakomybės stoka ir smerktinas nusiraminimas. Nes juk žiniasklaida negali gyvuoti teigdama, kad yra ramu ir saugu – sensacijos iš to nepadarysi.
Kai anksčiau triukšmingai nugriaudėdavo kokie nors čečėnų teroristų išpuoliai, žiniasklaidos botagu vejama valdžia puldavo stiprinti Ignalinos AE apsaugą, nors iš tikrųjų vienintelis objektas Lietuvos teritorijoje, kurį nuo čečėnų galbūt reikėtų kiek rimčiau saugoti, yra Rusijos ambasada (beje, įdomu, kad tokiu aliarmu suinteresuota pati Rusija, nes būtent Rusijos valdžia visada siekia čečėnų terorizmą arba šiaip pasipriešinimą pateikti kaip globalinį reiškinį, gresiantį visam pasauliui).
Tiesa, kartais ir žiniaskalida mus ramina. Štai paskelbė, kad Tailande įvykus perversmui ten buvo ne mažiau kaip devyni lietuviai ir nė vienas jų nenukentėjo. Kad nenukentėjo ir nė vienas iš dešimčių milijonų vietinių gyventojų bei tūkstančių kitų užsienio turistų – nebe taip svarbu. Kiek lietuvių buvo Vengrijoje per ten vykusius neramumus, neskelbta, nes, matyt, to neįmanoma net apytikriai suskaičiuoti.
O štai kovo mėnesį sumirgėjo antraštės: „Buvusiam Irako diktatoriui nepavyko teistis su Lietuva“, „S. Husseinas skundė ir Lietuvą“, „Diktatorius norėjo teistis su Lietuva“. Iš tiesų Sadamas Huseinas formaliai kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą dėl Europos šalių karinio dalyvavimo nuverčiant jo režimą – nauda nebent ta, kad mums buvo priminta, jog tarptautinėse pajėgose dalyvavo net 21 Europos valstybė. Tą kreipimąsi surašė jo advokatas ir nukopijavo iš kokio nors sąrašo valstybių pavadinimus, o pats Huseinas gal ir yra girdėjęs, kad egzistuoja tokia Lietuva ir kad ji yra Europoje – ne daugiau.
Nesidomėjimas tuo, kas vyksta už Lietuvos ribų, turi ir praktinių pasekmių. Jeigu mus kas ir domina Europoje, tai įvykiai ir gyvenimas didelėse, įtakingose valstybėse – mes nežinome, kas vyksta kaimyninėje Latvijoje, Vidurio Rytų Europos valstybėse, visas savo problemas įsivaizduojame kaip unikaliai lietuviškas, nesimokome iš kitų patirties, išradinėjame dviratį, vaizduojamės „regiono lyderiais“.
Dar vienas mūsų savęs sureikšminimo pavyzdys. Britanijoje paskelbta statistika, kiek po ES plėtros į šalį atvyko dirbti imigrantų iš naujųjų ES šalių. Lietuviai antroje vietoje, – trimitavo mūsų žiniasklaida. Tada peržiūrėjau internete britų žiniasklaidos pramešimus šia tema. Lietuviai apskritai minimi vos kas trečiame straipsnyje. Per BBC World Service radiją surengta speciali laida, kurioje lietuviai nepaminėti nė karto, bet kalbėta, kad bankai ir kitos įstaigos priima į darbą lenkus, kad jie galėtų susikalbėti su imigrantais jų kalba. Suprantama kodėl – iš tų naujųjų emigrantų Britanijoje lietuviai sudaro 12 procentų, lenkai – 62.
Sustabdžius Šengeno erdvės plėtrą, menkai teaiškinta, kas ta Šengeno erdvė ir kodėl ji mums tokia aktuali (matyt, tiesiog kažkoks gražus „Akropolis“, į kurį reikia kuo greičiau įsibrauti). Daug kur minėta „bevizio režimo Šengeno erdvė“, nors iš tikrųjų su visomis Šengeno sutarties šalimis Lietuva jau seniai turi bevizį režimą.
Grįžtant prie vidaus reikalų, galima paklausti, ką mes prarandame dėl žiniasklaidos aistros vienadienėms sensacijoms. Pirmuose puslapiuose šaukiama, kad valdiška mašina buvo vežiojamas valdininko šuo (nuostolis valstybei – kokie 10 Lt už benziną per mėnesį), bet nesidomima, kaip skirstomi milijardai valstybės lėšų. Kartais paminima, kad sveikatos apsaugai skiriamas štai toks procentas BVP (per mažai), švietimui dar kitoks procentas (per mažai), krašto apsaugai mažiau kaip 2 procentai (per mažai) – tai kam skiriama per daug? Ar kas nors matė spaudoje visą išklotinę – kokioms sritims kiek skiriama procentų? Štai dabar vėl bus svarstomas ateinančių metų biudžetas, bet laikraščių pirmuose puslapiuose turbūt vėl viešpataus šunys – kažkas šunį atsivedė į Seimo rūmus, papiktindamas opoziciją, kažkur provincijoje klebono šuo loja ant žmonių, papiktindamas parapijiečius. Tai, beje, yra jau buvusios dienraščio pirmo puslapio pagrindinės temos.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį
© Baltijos verslo vystymo agentūra bvva | media bv | emonitoring | eLibrary.lt