Metodinės medžiagos

Literatūra

Publikacijos

VR praktika

Leidybiniai projektai

Skandalingi projektai


Benedikto XVI kalba Miunchene


Žeidžiantys popiežiaus žodžiai 
Vykintas Pugačiauskas, Savaitraštis „Atgimimas”, 2006 09 22 
Interpretacijos tampa tikrove, bet garantijų būti „teisingai” suprastam nėra
Į Bavariją popiežius Benediktas XVI vyko, siekdamas paskatinti XXI amžiaus žmones atsigręžti į Dievą. Tačiau – niūri XXI amžiaus ironija – pasaulis išvydo, kad į Dievą labiau atsigręžę ne tie, į kurių širdis beldėsi Šventasis Tėvas. Bavarija, žinoma, lieka Vokietijos katalikybės lopšys, tačiau visoje gimtojoje Jozepho Ratzingerio šalyje šio tikėjimo nuosmukis toks pat, kaip ir kitur Vakarų pasaulyje – todėl popiežius kritikavo Vokietijos katalikų bažnyčios hierarchus, socialinėmis programomis besirūpinančius labiau negu Dievo žodžio skleidimu, ir kartojo, kad Vakarai galėtų daug ko pasimokyti iš kitų katalikiškų kultūrų Azijoje ar Afrikoje. Svarbiausios pamokos, atrodo, neišmoko pats Benediktas XVI. Kitose kultūrose Dievo vieta kitokia negu vakarietiškoje katalikybėje, tačiau kitos kultūros vakarietiškos technologine prasme. Todėl nebegalima tikėtis, kad skirtas vienai kultūrai pranešimas nebus iškart priimtas – ir interpretuojamas – kitose. Tai pavojinga asimetrija – ir jau nusinešusi aukų per pranašo Mahometo karikatūrų krizę. Popiežius pateko į tuos pačius spąstus, kaip ir prieš pusmetį spaudos laisvės ribas mėginę tikrinti Danijos laikraščio redaktoriai. Vakarietiškas diskursas, kur nebėra tabu (pasipiktinimas, kai kas nors mėgina neigti Holokaustą – irgi ne išimtis, ne tabu požymis, o, priešingai, nuoseklus Vakarų civilizacijos vertybių laikymasis), kur net Bažnyčios vadovas gali sau leisti racionaliai nagrinėti viduramžių tekstus – yra tik vakarietiškas diskursas. Tuo tarpu vakarietiška technologija – visą parą veikiantys naujienų kanalai, internetas, mobilusis ryšys ir kiti modernybės atributai – jau nėra išskirtinė Vakarų prerogatyva. Paradoksas, bet vakarietiškų technologijų plitimas, užuot reiškęs vakarietiškų vertybių plitimą, tik išryškino „mes” ir „jie” priešpriešas pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse. Vakarams sunku suvokti kai kurių nevakarietiškų kultūrų religinį aršumą šiame, atrodytų, jau seniai proto amžiuje – ir jų atstovų pasirengimą imtis pastangų (o juk „džihadas” ir verčiamas kaip „pastanga”) gintis. Nevakarietiškoms kultūroms vis sunkiau suprasti Vakarų – tiksliau, Europos, nes JAV religijos kultūra kitokia – atmestinį požiūrį, kai kalbama apie Dievą (tad anomalūs ne tiek religinio smurto protrūkiai islamo pasaulyje, kiek tai, kad Vakarų civilizacija į religinį smurtą jau senokai žvelgia kaip į anomaliją). Į vieną visumą šiuos du priešingus požiūrius jungia pasauliniai žiniasklaidos tinklai. Žiniasklaida, žinia, plečia akiratį, bet daro tai ypatingu būdu – lengviausiai perimamos žinios, patvirtinančios jau esamas nuostatas. Štai kodėl vieni tą Benedikto XVI sakinį paskaitoje Regensburgo universitete suvokė kaip dar vieną esminį įžeidimą, naujojo Kryžiaus žygio pradžią; kiti, kurie šiaip nė nebūtų atkreipę dėmesio į šešių šimtmečių senumo žodžius, interpretavo jau kilusią reakciją – kaip dar vieną mėginimą kėsintis į esmines „civilizacijos” (žinoma, Vakarų civilizacijos) vertybes – minties ir žodžio laisvę. Popiežius, atrodo, klydo, ignoruodamas tai, kad XXI amžius, kaip joks kitas, bus interpretacijos amžius – nes net ir akademinė paskaita bus interpretuojama visaip. Popiežius, atrodo, buvo teisus, kai pareiškė apgailestaujantis tik dėl kilusios reakcijos, ne dėl pacituotos ištraukos – nes ne ji kalta dėl pasipiktinimo, o jos interpretacija. Naivi atrodo Vatikano kelis kartus pakartota viltis, kad musulmonams bus „padėta suprasti” tikroji Benedikto XVI žodžių reikšmė. Šiame amžiuje interpretacijos tampa tikrove gerokai greičiau negu anksčiau, ir labai didelė prabanga būti „teisingai” interpretuotam. Pernelyg drąsu tokios prabangos tikėtis iš anksto, juolab žmogui, kuris – dėl religijos ir simbolių svarbumo likusiame pasaulyje – laikomas tikru vakarietiškosios civilizacijos įsikūnijimu. Popiežius iškart imtas kritikuoti, kad prie pacituoto sakinio nepridūrė, jog jis neatspindi jo paties minčių (nors, gal nujausdamas audrą, du kartus neplanuotai pakartojo, kad tai citata); kad nežinia, ar konsultavosi su kuo nors iš patarėjų, nors išankstinį kalbos tekstą gavę žurnalistai iškart ėmė klausinėti apie citatą; kad, jei jau siekė pabrėžti, jog Dievo vardu negalima teisinti smurto, nepaminėjo pačių Kryžiaus žygių, pagaliau; kad su tokia patirtimi, ir juolab Bažnyčios hierarchijos viršūnėje, turėjo numatyti kiekvieno žodžio padarinius. Visa tai – kritika dėl interpretacijų tikrovės ignoravimo. Galbūt apmaudžios klaidos būtų pavykę išvengti, jei ne pagrindinio islamo žinovo Vatikane arkivyskupo Michaelo Fitzgeraldo faktiškas pažeminimas iki nuncijaus Egipte ir Tarpreliginio dialogo tarybos panaikinimas – tai buvo tik vienas iš kelių ryškių ženklų, kad Benedikto XVI politika skirsis nuo Jono Pauliaus II, ilgai ir kruopščiai mezgusio ryšius su islamo pasauliu ir 2001 m. Sirijoje tapusio pirmuoju Katalikų bažnyčios vadovu, peržengusiu mečetės slenkstį. Vatikano atstovai sako, kad dialogas su islamo pasauliu bus bevertis, jei jie negalės sakyti to, ką mano. Tai tiesa – bent jau vakarietišku požiūriu. Tačiau kad laisvės nebūna absoliučios – tai irgi Vakarų civilizacijos patirtis, tik vis labiau užgožiama baimės – kartais pagrįstos – kad savanoriškas teisių apribojimas reikš atsitraukimą „civilizacijų konflikte”. Vis dėlto, kaip parodė dar Mahometo karikatūrų krizė, prikišamas vakarietiškų vertybių laikymasis ne visada geriausias būdas jas apsaugoti. Juo labiau, kaip atkreipė dėmesį „The New York Times”, kviesti religijų dialogo neįmanoma savo iškeltomis sąlygomis.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį
© Baltijos verslo vystymo agentūra bvva | media bv | emonitoring | eLibrary.lt