Metodinės medžiagos

Literatūra

Publikacijos

VR praktika

Leidybiniai projektai

Skandalingi projektai


Benedikto XVI kalba Miunchene


Baimė – islamofašistų ginklas 
Tomas Viluckas, Savaitraštis „Atgimimas”, 2006 09 22 
Autorius analizuoja, ką norėjo pasakyti popiežius Regensburge ir kodėl islamo tautos dėl to sukilo
Ramus, solidus, net šeimyniškas popiežiaus vizitas į Bavariją netikėtai vos nesukėlė tarptautinio masto konflikto. Sakydamas kalbą Regensburgo universitete, Benediktas XVI citavo XIV amžiaus tekstą, kuris priklausė Bizantijos imperatoriui Manueliui II Palaeologui. Jis pranašo Mahometo žinią apibūdina kaip „blogą ir nežmonišką”. Ši iš Šv. Tėvo kalbos (beje, itin gilios ir vertos dėmesio) konteksto išimta citata sukėlė audrą musulmonų pasaulyje. Buvo prabilta apie „Pranašo įžeidimą”. Tai reiškia pretekstą kilti džihadui (šventajam karui), kurio doktriną ir kritikavo popiežius. Islamofašistų atsako neteko ilgai laukti: Vakarų Krante padegtos bažnyčios, pašauta vienuolė, susprogdintas užtaisas prie graikų stačiatikių bažnyčios, grasinimai popiežiui... Tad kitas popiežiaus žingsnis buvo logiškas. Vatikanas neturi ginkluotų dalinių, kurie saugotų mūsų bažnyčias, be to, kalavijas nėra ta priemonė, kuria kliautųsi bažnyčia. Atsiprašymas ir atleidimas yra tikrieji krikščionybės ginklai. Krikščionis visuomet gali atsiprašyti (net žinodamas, kad yra nekaltas), nes atsiprašymas yra veiksmingas žingsnis bent minimalaus žmonių bendrabūvio link. Išties garsioji popiežiaus kalba patvirtino, kad tarp krikščionybės ir islamo tvyro didelė praraja. Jos kontekstas buvo proto ir tikėjimo, teologijos ir religijos vaidmuo nūdienos Vakarų universitetinėje aplinkoje. Džihado tendencijos yra rimčiausias iššūkis religinę perspektyvą apmąstančiam žmogui. Tačiau džihado doktrina yra integrali islamo dalis. Popiežius akivaizdžiai teigė, kad džihado suvokimas prieštarauja Dievo prigimčiai ir sveikam protui. Jis citavo tą patį Bizantijos imperatorių, kuris pasakė, kad Dievas nėra pamaloninamas krauju. Taip pat popiežiaus kalba turėjo nuskambėti kaip rimtas įspėjimams tiems liberaliems Vakarų teologams, kurie, įsivaizduodami esą taikos konstruktoriai, žūtbūt siekia ištrinti ribas tarp krikščionybės ir islamo. Vis dėlto perskaitęs Benedikto XVI kalbą ir vėl įsitikinau, kad krikščionybės ir islamo požiūriai į Dievą bei žmogų yra nesuderinami. Mano Dievas nėra Alachas, o Biblija ir Koranas yra dvi visiškai skirtingos knygos. Nors egzistuoja jėgos, kurios nori įteigti, jog Korane pagarbiai kalbama apie Jėzų ir Mariją, tačiau bandoma užtušuoti, kad ten jie taip aprašomi, kad tikras krikščionis tai supranta kaip piktžodžiavimą. Galima sakyti, kad kone visų religijų išpažinėjai meldžiasi tam pačiam abstrakčiam Dievui, bet kai reikia apibrėžti konkrečiai, tuomet paaiškėja, jog krikščionių Dievas bei musulmonų Alachas yra daugiau skirtingi nei panašūs, nors mūsų žinių redaktoriai versdami net islamo dvasininkų kalbas Alachą vadina Dievu... Niekas nenuneigs, kad Benediktas XVI yra patyręs ir išmintingas žmogus, taigi nekalba nepasvėręs savo žodžių. Jis žinojo, ką sako garbiems Regensburgo universiteto profesoriams. Sekmadienį jis atsiprašė, kadangi ten pasakyta tiesa buvo per skaudi. Žiniasklaida neatkreipė dėmesio į vieną svarbų jo kalbos aspektą. Net neįgudęs teologijoje žmogus galėjo suprasti, kad nurodydamas į žymius islamo specialistus (R. Arnaldezą, T. Khoury) Šv. Tėvas paaiškino dabar pasaulyje vykstančius procesus. Vienu sakiniu, tai galėtume apibūdinti taip: islame yra užkoduotas iracionalumo dėsnis, nes Alacho nesaisto nei jo žodis, nei žmogui apreikšta tiesa. Virš visko yra jo valia, kurią musulmonas turi nesvarstydamas įvykdyti. Protui čia erdvės nėra. Kitaip tariant, mes, Vakarų žmonės, susiduriame su mąstymu, kuris neįtelpa į racionalumo rėmus. Mums valstybė ir religija skirtingi dalykai, o islame – tapatūs. Krikščionybė neskirsto žmogaus gyvybės į „ištikimųjų” ir „netikėlių”, kaip tai vyksta islame. Mūsų egzegetai Biblijos tekstų susiformavimo peripetijas išnarsto iki kablelio, tuo tarpu Koraną taip skaityti reikštų šventvagystę. Panašių skirtumų sąrašas gali būti tęsiamas be galo. Dėl šio iracionalumo dėsnio įmanoma ramia sąžine žūti pačiam ir kartu sunaikinti šimtus gyvybių. Todėl kovojama ne su terorizmu, nes vienintelė bendrybė tarp IRA ar ETA teroristų ir „al–Queda” kovotojų yra bombos sprogimas. Baskas, airis ir tamilas atlikdami teroristinį veiksmą patys nežūva, kaip tai daro vahabitai. Vadinamieji „teroristai” yra giliai religingi žmonės ir jų motyvacija grynai religinė. Eilinis musulmonas nieko neišmano apie globalizaciją, sekuliarizaciją ar feminizmą, reiškinius, kuriais bando terorizmą pagrįsti naivūs vakariečiai. Tuo tarpu kovos laukas yra ideologija. Ten, kur protas nustumiamas į šoną, atsiranda puiki galimybė atsirasti ideologinėms klišėms ir šūkiams. Ne veltui pasaulio analitikai kalba apie islamofašizmą. Juk ideologija greitai tampa vyraujančia ir naikinančia jėga. Islamofašistai turi išbandytą ginklą, kurį yra gerai įvaldę. Tai – baimė. Jai pasipriešinti gali tik blaivus protas. Manau, kad būtent tai norėjo pasakyti popiežius po Regensburgo universiteto skliautais.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį
© Baltijos verslo vystymo agentūra bvva | media bv | emonitoring | eLibrary.lt