Metodinės medžiagos

Literatūra

Publikacijos

VR praktika

Leidybiniai projektai

Skandalingi projektai


Benedikto XVI kalba Miunchene


S.Stoma: Popiežius ir nepakaltinamieji  
Saulius Stoma, Portalas "Delfi"", 2006 09 22 
Kokius keistus ir įdomius laikus mes vis dėlto gyvename. Štai prieš pusmetį vienas liberalios Europos laikraštis išspausdino keletą musulmonų pranašo Mahometo karikatūrų, ir visame pasaulyje įsiplieskė tikras gaisras. Dabar vėl. Akademinėje popiežiaus paskaitoje apie proto, tikėjimo ir prievartos santykį užteko vienos neatsargios citatos apie Koraną, ir tarp musulmonų kilo nauja įniršio banga.
Visa laimė, kad daugelio katalikų vis dar neklystančiu laikomas popiežius suskubo teisintis. Būtų teisuoliškai užsispyręs – civilizacijų konfliktas įsiliepsnotų labiau nei per Karikatūrų karą.
Ką reiškia šitie laiko ženklai? Ir ką jie pranašauja? Juk Vakarų kultūros žmogui – tiek tikinčiam, tiek ateistui – musulmonų reakcija yra sunkiai suprantama. Ir todėl akivaizdu – globaliame pasaulyje tokių konfliktų tik daugės. Arba kuri nors iš nesusišnekančių pusių turės pasikeisti.
Pradėkime nuo Vakarų – taigi nuo savęs. Ko Vakaruose yra per mažai ir ko per daug, kad mes galėtume be įtampos gyventi vienoje informacinėje erdvėje su islamu? Uolus musulmonas turbūt pasakytų: Vakaruose per mažai TIKĖJIMO ir per daug LAISVĖS.
Per karikatūrų skandalą pakankamai prisišnekėjome apie laisvės ribas. Tarp aktyvių kritikos laisvės suvaržymo šalininkų buvo ir kai kurie autoritetingi Lietuvos katalikai. Kaipgi jiems dabar turėtų būti nuostabu, kad jų įsivaizduotas laisvės ribas peržengė pats Šventasis Tėvas! Ir peržengė ne šiaip sau, o labai rimtai argumentuodamas.
Juk ta skandalinga Benedikto XVI kalba iš tikrųjų buvo apie TIKĖJIMO LAISVĘ. Tai buvo gera, protinga kalba. Gaila, kad galbūt slaptą pasitenkinimą dėl skandalo jautusi žiniasklaida nepasivargino pateikti visų, popiežiaus cituoto Bizantijos imperatoriaus žodžių. Diskutuodamas (!) su persų musulmonu ir kritikuodamas Mahometo ginkluotos kovos už tikėjimą idėją, imperatorius eruditas sako: „Dievui nepatinka kraujas, ir neprotingas elgesys yra priešingas Dievo prigimčiai“.
Popiežius, beje, išskiria Korano dvilypumą ir netgi cituoja tikėjimo karams prieštaraujančią surą: „Religija negali būti prievartinė“ arba „Religijoje nėra prievartos.“ Apie ankstyvųjų Mekos ir vėlesniųjų Medinos surų prieštaringumą kalba ir pažangesni islamo teologai. Pirmosios jų pakylėjo islamą į skaidrias pasaulinės religijos aukštumas, antrosios – prikabino musulmonams sunkią asmeninių suvaržymų, uždarumo, žiaurios kovos su kitatikiais ir netolerancijos naštą.
Taigi musulmonams nebūtina atsisakyti religijos, kad taptų vaisinga visuotinės civilizacijos dalimi. Tačiau jiems būtina peržiūrėti iracionalias, prievartą ugdančias Korano interpretacijas. Turbūt tokia buvo ir popiežiaus kalbos apie protingą tikėjimą potekstė. Nes, atmetus protą, išnyksta ir galimybė rinktis, o tai reiškia – ir tikėjimo laisvė. Nediskutuotinas tikėjimas gimdo fanatizmą ir prievartą. Beje, protas verčia abejoti ir ateizmu, kuris iš maištininkų peno šiais laikais virto paprasčiausiu prietaru.
Taigi tenka sutikti su Australijos katalikų vadovu George’u Pellu, ginančiu popiežiaus teiginius apie esamą smurtinį islamo aspektą. Juk ir pastarosiomis dienomis musulmonai „patvirtino vieną didžiausių popiežiaus būgštavimų. Jie parodė, kad daugelio islamo išpažinėjų religija siejama su smurtu. Užuot į kritiką atsakę racionaliais argumentais, jie ėmė protestuoti, grasinti ir smurtauti“.
Australijos musulmonų reakcija į šiuos žodžius irgi buvo panaši – triukšmingas kardinolo pasmerkimas. Tačiau po to buvo pasielgta racionaliai. Musulmonų bendruomenės atstovas pakvietė G. Pellą į viešus debatus. „Islamas neturi ko slėpti ir gėdytis“, – pasakė jis.
Manau, kad tai ir yra didysis popiežiaus „provokacijos“ pasiekimas. Perdėm uždaras musulmonų pasaulis turi būti įtrauktas į atvirą diskusiją. Nuo to priklauso žmonijos ateitis. Arba civilizacijų siena pamažu bus sugriauta, arba visur teks mūryti naujas betonines sienas – tokias, kurios jau statomos Šventojoje žemėje tarp žydų ir arabų teritorijų. Tai primena Šaltojo karo laikų Berlyną. Tik bėda, kad dabar jau atsitverti nori Vakarai.
Benediktas XVI yra absoliučiai teisus, galvodamas ne vien apie krikščionių, bet ir apie visos žmonijos ateitį. Baimės pagimdytas atsiribojimas šiais laikais yra daug pavojingesnis nei kvietimas pašnekesio ir abipusės kritikos teisė. Protas turi ištiesti ranką kitoje pusėje esančiam protui, ir kartu pasakyti aiškų „NE“ fanatizmui.
Nes jei mes ką nors imsime laikyti nepakaltinamais ir numosime ranka, anksčiau ar vėliau išmuš jų keršto valanda.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį
© Baltijos verslo vystymo agentūra bvva | media bv | emonitoring | eLibrary.lt