Metodinės medžiagos

Literatūra

Publikacijos

VR praktika

Leidybiniai projektai

Skandalingi projektai


Benedikto XVI kalba Miunchene


A.Vinokuras: Ar religija yra būtina dvasios tobulėjimui?  
Arkadijus Vinokuras, Portalas "Delfi"", 2006 09 20 
Aš, racionaliai skirdamas blogį nuo gėrio, džiaugiuosi gėriu, liūdžiu sutikęs ar pamatęs blogį. Jausdamas meilę, patiriu pakilimą ir jėgų antplūdį. Mano racionaliam gyvenimo suvokimui nereikia religiškai dvasinio teologiškai suprantamo komponento dievo suvokimo kontekste. Išsireikšiu tiksliau: aš netapatinu dvasios su religija, su dievu. Ar aš, prieštaraudamas popiežiaus Benedikto XVI bedvasio racionalumo kritikai esu blogesnis žmogus?
Ar aš išties, iš racionalumo sąvokos pašalinęs dvasinį - religinį komponentą, rizikuoju kultūrą ir religiją priešpriešinti racionalumui, o aklą prievartą ir neracionalius susidūrimus matyti kaip vienintelę įvairių kultūrų ir religijų sąveikos galimybę?
Išklausęs šią jo mintį ir priskyręs ją sau, nes ji aiškiai skirta man, turėčiau kartu su neišsilavinusiais save vadinančiais musulmonais pulti deginti popiežiaus atvaizdą, su eiline „nauja“ teroristų organizacija Palestinoje "The Army of Guidance" grasinti sunaikinti krikščionių nuosavybę ir simbolius.
Tik aš taip turėčiau elgtis gindamas savo bedievišką racionalumo sampratą, o „musulmonai“ ir kiti tikintieji savo religinę..... Kažkodėl, dauguma tikinčiųjų kone kolektyviai nėra pakantūs netikintiems. Jie mano, kad visas blogis kyla iš netikėjimo.
Dar kartą: kodėl man, sekuliaraus racionalumo šalininkui nekyla mintis naikinti, piktintis, jaustis pažemintam, užgautam, manyti, kad viskuo kalti tikintieji? O visokio plauko tikėjimą išpažįstantiems tokios mintys bei emocijos vis nesibaigiamai iš kažkur atsiranda? Dar vienas, šalutinis klausimas: ar galima religiją, racionalumą (kai ir racionalumas, ir religija yra mūsų žmonijos, mūsų civilizacijos, mūsų kultūros neišskiriama dalis) savintis savo ideologijai, teigiančiai save kaip aukštesnė – dvasingesnė, paremti?
Pats tikinčiųjų bandymas užpatentuoti dvasingumą jiems vieniems atrodantį kaip aukštesnį (nuo jų varpinės žiūrint) prieštarauja vienai iš septynių nuodėmių tai, apie pasipūtimą. Aplamai, gilus tradiciškai filosofinis religinis požiūris, paprastai reikalaujantis plataus išsilavinimo, susipažinimo su religinės minties kultūros tradicija, kaip ir viskas visais laikais tampa profanacija susidūrus dvasingai idėjai ir banaliai tikrovei.
Paimkime kad ir tą žinomą kardinolo Juozo Bačkio nesiskaitymą su lygybe prieš įstatymą: aš, pradėjęs savo verslą, turiu be jokių išlygų mokėti mokesčius valstybei. Ponas J. Bačkis, išnuomodamas patalpas, tiesiai šviesiai atsisako tai daryti.
Kitas pavyzdys yra Katedros aikštė: tai vieša erdvė priklausanti vilniečiams. Tokios aikštės prie bažnyčių per amžius buvo susitikimų, žaidimų, vaidinimų, vieta. Kurijos sutikimas tai ar kitai pramogai ten iš principo nereikalingas, nes aikštė jai nepriklauso.
Savivaldybė iš mandagumo ir pagarbos vis dėlto, atsiklausia Kurijos nuomonės. Bet jos vadovai dažnai arogantiškai, net nesiteikdami atsakyti ar išvis motyvuoti savo sprendimų, bando uždrausti vieną ar kitą pramogą. Labiausiai piktina jų nepasitenkinimas leisti vaikams aikštėje važinėti riedučiais. Protingas sielovadininkas tik pasidžiaugtų tokių artumu tarp vaikų ir bažnyčios, bandytų pasikalbėti kartas nuo karto su ten esančiais vaikais.
Trečias pavyzdys: mylimų ir gerbiamų klebonijoje kunigų išsiuntimas, o vietoje jų kažkokių įžūlių nomenklatūrininkų kunigo mantija atsiuntimas.
Aš, būdamas konstruktyviu agnostiku, galiu tik džiaugtis popiežiaus Benedikto XVI pagarba mūsų vakarietiško racionalumo pasiekimams, mano supratimu nebūtinai vedančiais į totalų nihilizmą, dvasios skurdumą ar jos praradimą ir dekadansą. Atvirkščiai, kaip jau kartą esu rašęs, tik atsikračius religinio fanatizmo, religinio dogmatizmo, bažnytinės netolerancijos laisvai minčiai, Europa pasiekė demokratijos, kurios pergalė prieš blogį – karą, diktatūras, skurdą – nekvestionuojama.
Tačiau matant nesibaigiančią plejadą nesiskaitymo su aplinkiniais pavyzdžių, dvigubų standartų reikalavimą, pradedi pagrįstai abejoti mūsų kai kurių bažnyčios vadovų sugebėjimu mąstyti racionaliai, neatskyrus racionalumo nuo religijos, dvasios ir kultūros, taip, kaip Vokietijoje, Regensburgo Universitete savo kalboje nurodo popiežius Benediktas XVI.
Siūlau įdėmiai pasiskaityti visą šią įsimintiną ir įdomią kalbą.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį
© Baltijos verslo vystymo agentūra bvva | media bv | emonitoring | eLibrary.lt