Metodinės medžiagos

Literatūra

Publikacijos

VR praktika

Leidybiniai projektai

Skandalingi projektai


Padėkos akcija


V. Urbonas: „Plaukdamas tarp 4 m bangų, bendravau su stichija“  
Aurimas Budraitis, "Sporto klubas", "Žinių radijas", portalas Alfa.lt, 2006 08 25 
Praėjusią savaitę buvęs ultratriatlonininkas Vidmantas Urbonas per padėkos akciją „Lietuva-Islandija 2006“ bandė perplaukti Didžiąją Britaniją ir Prancūziją skiriantį 33 km Lamanšo sąsiaurį. „Žinių radijui“ V. Urbonas papasakojo apie šį plaukimą, apie buvusią ligą ir kol kas neįgyvendintą svajonę.
- Plaukti per Lamanšą pasiryžote per padėkos akciją. Ar ši akcija Jums iš tikrųjų svarbi?
- Be jokios abejonės. Aš ir sporte, ir gyvenime vadovaujuosi principu, kad mažas žmogus gali daug. Tai dar kartą įrodė nedidelė islandų tauta. O dėl paties plaukimo – tai tiesiog mano sena svajonė.
- Įveikėte pusę numatytos distancijos. Kas nutiko toliau?
- Tas plaukimas buvo prievartaujamas dėl renginio eiliškumo. Plaukti galėjau tik rugpjūčio 18 d., nors tą dieną buvo prognozuojama audra. Pakilo keturių metrų bangos. Jos nešė mane atgal, todėl plaukimas buvo sustabdytas.
- Papasakokite, kaip jaučiasi žmogus, patekęs tarp 4 m bangų?
- Aš jaučiausi puikiai. Plaukdamas tiesiog bendravau su stichija. Žinoma, grybšnių skaičius sumažėjo, tačiau pats plaukimas tiek pakilus bangoms, tiek pradžioje buvo toks pat. Jokių minčių, kad reikia pasitraukti, kad kažkas blogai, tikrai nebuvo. Kur kas prasčiau buvo įgulai, kuri mane lydėjo. Žmones nuo pirmų bangų pradėjo kamuoti jūros liga. Juos pykino, jų rankos buvo supjaustytos linų, už kurių laikėsi, kad neiškristų iš laivo.
- Prieš septynerius metus dėl pervargimo vos likote gyvas. Ar vėl dalyvaudamas tokiose akcijose nebijote dėl sveikatos?
- Šis plaukimas buvo tik dar vienas įrodymas, kad ta liga buvo, kaip uždegimas. Kaip ir po kiekvienos ligos, šiokių tokių komplikacijų liko, tačiau sveikata yra gera.
- Negi nepradėjote labiau saugotis?
- Man pavyzdys – austrų alpinistas Reinoldas Mesneris, kuris, pamatęs, kad artėja audra, nustodavo kopti, nors kartais viršūnė būdavo jau ranka pasiekiama. Jis suvokdavo, kad viršūnę pasiekti gali, tačiau nusileisti gyvam jam vilties liktų nedaug. Svarbiausia sportininkui yra savikontrolė. Aš per visą savo karjerą jos turėjau, išskyrus vieną kartą. Tą kartą pasidaviau emocijoms, nes varžybos vyko Panevėžyje, stebint saviems žiūrovams.
- Prisiminkime tuos 1998 m., kai tapote ultratriatlono pasaulio čempionu. Kokius nuotolius turėjote tada įveikti?
- Meksikoje, kai tapau pasaulio čempionu, reikėjo 20 kartų įveikti klasikinį triatloną, t. y. turėjau 76 km plaukti, po to 3600 km važiuoti dviračiu ir 844 km bėgti.
- Dabar esate treneris. Ar nebijo vaikai treniruotis, kai išgirsta tokius skaičius?
- Nebijo. Distancija priklauso nuo amžiaus, todėl pačių mažiausiųjų distancijos nesiekia net 1 km.
- Koks apskritai yra Jūsų sportavimo tikslas?
- Norisi sužinoti žmogaus galimybių ribą. Vis dėlto supratau, kad tos ribos nėra. Kokį rezultatą bepasiektum, ateis kažkas kitas ir sieks naujo rekordo, kol pasieks. Nei ligos, nei kitų sportininkų žūtys neatims noro tapti rekordininku. Tokia jau žmonių prigimtis.
- Svajojate perplaukti Baltijos jūrą. Ar tai realu?
- Trumpiausias atstumas nuo Gotlando salos iki Ventspilio yra 145 km. Tai trys paros plaukimo – be miego, šaltoje jūroje, tarp 6–8 m bangų. Niekas dabar negali pasakyti, ar aš galiu tris paras išbūti 18 laipsnių temperatūroje, bet tokią svajonę turiu.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį
© Baltijos verslo vystymo agentūra bvva | media bv | emonitoring | eLibrary.lt