Publikacijos apie šalies įvaizdį

Garbingi vizitai į mūsų šalį

Verslo įvaizdis užsienyje

Lietuva tarptautinėje arenoje

Patriotiškumas ir įvaizdis

Lietuvos įvaizdis internete

Rengiami konkursai

Nusikalstama veikla užsienyje

Garbingi apdovanojimai

Ar lietuviai girtauja?

Pareigūnai vairuoja drąsiai

Nusikaltimai prieš vaikus

Pikantiškos situacijos, titulai ir įvaizdis


Lietuva tarptautinėje arenoje


Lietuva – dujotakių tinklo nuošalėje  
Portalas "Delfi", 2006 08 09 
Nuo šių metų liepos 1 d. Lietuva rusų dujų monopolininkei „Gazprom“ už dujas moka 135 USD. Taip ir netapusi dujų tranzito valstybe bei atsisveikinusi su Lietuvos teritorija turėjusio nusidriekti „Amber“ vamzdyno miražu, valstybė šiandien žvalgosi brangiai kainuojančių dujų tiekimo alternatyvų. Tuo tarpu Europos ekspertai mėgina atsakyti į naujus klausimus: ar didindama savo eksporto įsipareigojimus ES Rusija pati nepristigs dujų?
Lietuviams tenka galvoti ir dar apie vieną problemą – ar Rusijai pažadėjus nuo kitų metų pradžios penkiskart padidinti dujų kainą Baltarusijai, ši neims jų savintis iš per jos teritoriją einančio tranzitinio dujotakio, kuriuo dujos atiteka iki Lietuvos?
Pavasarį Gruzijos valdžiai paskelbtus apie ketinimus išstoti iš Nepriklausomų valstybių Sandraugos (NVS), oficiali Rusijos naujienų agentūra RIA-Novosti prezidento Michailo Saakašvilio tiesiai paklausė, ar šis nebijąs, kad dėl tokio sprendimo jo šalis bus priversta mokėti už iš Rusijos tiekiamas dujas „rinkos kainą“? M.Saakašvilis atsakė, kad, jo nuomone, dujų kainos klausimas visiškai nesusijęs su Gruzijos naryste NVS: „Iš Rusijos gaunamų dujų kaina – 110 USD už 1000 kub.metrų ir ji tokia tik todėl, kad mes turime alternatyvų dujų tiekėją, kuris mums pasiruošęs dujas parduoti už tiek pat“.
Dar žiemą tokio bravūriško atsakymo į savo klausimą Rusijos žurnalistas veikiausiai nebūtų išgirdęs. Šių metų pradžioje Gruzija atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Spaudžiant maždaug 15 laipsnių šalčiui, Rusijos teritorijoje, netoli sienos su Gruzija, veik vienu metu diversijų metu buvo susprogdintas vienintelis dujotakis, o taip pat per kalnus nutiesta aukštos įtampos srovę perduodanti elektros linija. Didžioji dalis šalies liko be dujų ir elektros.
Gruzijos lyderių kaltinimus dėl atsakomybės už susidariusią padėtį Rusijos politikai vadino prasilenkiančiais su sveiku protu ir deklaravo savo pasiryžimą diversijų padarinius kuo greičiau sutvarkyti. Tačiau remonto darbai vyko itin vangiai.
Tomis kritinėmis dienomis Gruzija šiek tiek dujų gavo iš kaimyninio Azerbaidžiano, tačiau ryžtingiausių žingsnių Gruzijos politinė valdžia ėmėsi derėdamasi su pietinėje kaimynystėje esančiu Iranu ir pasiekė, kad per neįsivaizduojamai trumpą laiką būtų sujungti dviejų šalių dujų tiekimo sistemos. Kai jau buvo aišku, jog Gruzija netrukus turės dujų tiekimo alternatyvą, apie Kaukazo kalnuose susprogdinto dujų vamzdžio remonto pabaigą suskubo pranešti ir Rusija.
Du vienas nuo kito nepriklausantys čiaupai šiandien Gruzijos vadovybės rankose – stiprus argumentas siekiant šios šalies energetinio stabilumo ir galimybės vykdyti savarankišką politiką. O taip pat ir komercinės naudos: jeigu Iranas, anot M.Saakašvilio, Gruzijai siūlo pirkti savo dujas už 110 USD, net Rusija su ja negali elgtis taip, kaip šių metų pradžioje su Ukraina. Būtent apie šį konfliktą dėl dujų tiekimo daugiausiai rašė Europos spauda.
Ukraina nuo metų pradžios nesutiko „Gazprom“ mokėti už dujas 250 USD. Čiaupas buvo prisuktas, tačiau šaltuką labiau pajuto ne Ukraina, o ES narės Čekija, Slovakija, Austrija ir net Italija. Per Ukrainą einantis dujotakis – viena iš dviejų pagrindinių „Gazprom“ eksporto atšakų (dar viena dujų tranzito arterija yra nutiesta iš Rusijos per Baltarusiją ir Lenkiją).
Tuo tarpu skurde, nepritekliuose paskendusi, separatistų suskaldyta, tačiau dujų tiekimą diversifikavusi Gruzija 2006 metus galės įsirašyti į savo istoriją. „Rusija, kaip didžioji energetinė valstybė iš tiesų bus labai patikima partnerė“, - interviu prancūzų „Le Monde“ sako M.Saakašvilis ir po pauzės priduria: „Jeigu be jos Europa turės dar ir alternatyvą“.
Rusijos kaimynystė kaip privalumas
Bepigu mėgautis alternatyvomis, kai Gruzijos pašonėje – Azerbaidžanas ir Iranas. Kur jas gali surasti Lietuva ir kitos Baltijos šalys, nuo kurių išžvalgyti ir eksploatuojami dujų gavybos telkiniai nutolę bent tūkstančiu kilometrų?
Kelis metus girdėtos Briuselio sentencijos apie tai, kad „ES energetinės politikos klausimais turėtų kalbėti vienu balsu“, iliuzija buvo gerokai apdaužyta praėjusiais metais. Sulig Rusijos ir Vokietijos 2005-ųjų rugsėjį pasirašytu susitarimu dėl Šiaurės Vakarų Europos dujotakio tiesimo Baltijos jūros dugnu, apeinant Baltijos šalis ir Lenkiją. Anuomet rinkimus savo šalyje netrukus pralaimėjęs Vokietijos kancleris poškino jau ne apie vieningą ES energetikos politiką, o apie tai, kad „svarbiausi Vokietijos aprūpinimo energetiniais ištekliais klausimai bus sprendžiami ne Briuselyje, o Berlyne“. Taigi, juo labiau – ne Varšuvoje ir ne Vilniuje.
Kartu su galingo pralaidumo dujų vamzdžiu Baltijos jūroje išaiškėjo, kad Lietuva, Latvija ir Estija lieka visiškoje energetinės politikos nuošalėje, pakabintos prie „Gazprom“ tinklo kiekviena sau skirtomis virkštelėmis. „Gazprom“ virkštelė Lietuvoje yra šiokia tokia ypatingesnė ir funkcine paskirtimi išskirianti ją iš visų kitų. Reikalas tas, kad per Lietuvą nutiesta atšaka pasiekia Kaliningrado sritį ir aprūpina dujomis visą anklavą. Tačiau įsivaizduojant rusų užmojus, galima įtarti, jog, iškilus kokiems nors nesklandumams dujomis aprūpinant Kaliningradą, nebus sunku nuo vamzdžio jūroje nuvesti atšaką į Rusijos anklavą. Tokiu atveju iš Lietuvos rankų būtų išmestas vienintelis instrumentas, dalyvauti kuriant bent minimalias energetines projekcijas. Virkštelė virkštele ir liks.
Gamtinės dujos iš Rusijos į Lietuvą tiekiamos vieninteliu 1200 mm skersmens dujotakiu nuo magistralės Jamalas – Vakarų Europa iš Minsko kompresorinės. Į Lietuvą įeinančių dujotiekių pajėgumas siekia 6 mlrd. kub.m. per metus ir gerokai viršija dabartinį suvartojimą (2,6-2,8 mlrd. kub. m.).
Oficialūs Lietuvos pareigūnai viešai nedrįsta įvardinti, jog atsiradus Šiaurės Vakarų Europos dojotakiui, ilgai lauktas ir strateginiuose planuose linksniuotas „Amber“ (“gintarinės“) dujų magistralės iš Rusijos per Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorijas į Vakarų Europą tinka nebent pasakoms arba tualetiniam popieriui.
JAV „Carnegie“ fondo ekspertas Edward C.Chow sako, jog Lietuvos buvimas šalia Rusijos – turėtų būti privalumas. Jo nuomone, jeigu Rusija būtų civilizuota ir stabili valstybė – tokia geografinė Lietuvos padėtis būtų „didžiulė Dievo dovana“. Pirmiausiai – vertinant pragmatiškai: kuo arčiau Rusijos, juo pigesnės turėtų būti dujos, juo mažiau tektų mokėti tranzito mokesčių.
E.C.Chow sako, kad geografinės padėties požiūriu, Lietuvai šiandien pavydi nemažai piečiau ir labiau į Vakarus nuo jos nutolusių Europos valstybių. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, Austrija ir Italija sunkiai supranta, kaip Lietuva, užuot išnaudojusi savo geografinius privalumus, dažniau su Rusija „konfliktuoja ir reiškia keistus nuogąstavimus“.
E.C.Chow nuomone, ieškant alternatyvų, reikia prisiminti, kad jų paieška reikalauja daug laiko, investicijų, be to – energetikos verslas yra labai rizikingas. Energetikos verslo dalyviai siekia savo verslo koncentravimo, investicijų optimizavimo, kad sumažintų milžiniškas sąnaudas. Todėl įvairių šalių vyriausybėms dažnai tenka imtis griežti reguliavimo, kad galutiniai dujų vartotojai netaptų tiekėjų įkaitais: „Jeigu tiekėjų interesai ir vyriausybių sprendimai sutampa – vartotojai nukenčia labai skaudžiai“.
Analitiko manymu, vienintelis būdas išvengti šių grėsmių – sprendimų priėmimo viešumas: „Vyriausybei ne visada užteks valios atsispirti tiekėjų interesams, visuomet atsiras interesų grupių, kurios apskritai nenorės nieko keisti, tačiau tik žinodama teigiamas ir neigiamas reikalo puses, Lietuvos visuomenė galės apsispręsti: reikia jai alternatyvos rusiškoms dujoms, ar ne“. Taip pat, žinoma, ir alternatyvių šaltinių kainą. Tokiu atveju, E.C.Chow teigimu, vartotojai galėtų sąmoningai įsipareigoti mokėti už dujas brangiau, jeigu suprastų, kad moka už tiekimo stabilumą ir savo interesų saugumą.
„Liberalus“ „Gazprom“ glėbys
Ar pagrįstos Lietuvos baimės dėl esamos padėties? Ar dujų tiekimo alternatyvų paieškos būtų ekonomiškai pateisinamos? Į šiuos klausimus neįmanoma atsakyti neturint ES ir Rusijos santykių konteksto, kur šiais metais įsiplieskė aštriausios diskusijos nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo.
Praėjusiųjų metų pabaigoje ES šalių žiniasklaida ėmė skambinti pavojaus varpais: rusai ateina į mažmeninės prekybos dujomis Europoje rinką. ES šalys iki tol alsavo ramybe, nes pagal su „Gazprom“ sudarytų kontraktų sąlygas, europiečių energetikos gigantai, tokie kaip „Gaz de France“, ENI, EON, „British gas“ ir kiti, rusiškas dujas pirko ES pasienyje. „Gazprom“ sutartimis buvo įsipareigojęs nekišti nosies į mažmeninės prekybos dujomis rinką atskirose šalyse, savo ruožtu kiekvienoje Europos šalies mažmenininkai neturėjo teisės iš „Gazprom“ pirktomis dujomis prekiauti už savo šalies ribų.
Europiečių ramybė pasibaigė rusams prakalbus apie ketinimus, nepažeidžiant galiojančių tiekimo sutarčių sąlygų, ieškoti galimybės pasiekti galutinį ES vartotoją. Trumpiau tariant – parduoti dujas ne tik, tarkime, „Gaz de France“, bet ir atskiriems dujas vartojantiems Europos šalių ūkio subjektams. Rusai neslėpė ir tokių ketinimų įgyvendinimo mechanizmų – jie ketino įsigyti mažmenine prekyba dujomis užsiimančias kompanijas Europoje. Tokias kaip „Centrica“ Didžiojoje Britanijoje.
AFP/ Scanpix
Alyvos į ugnį įpylė ir Europos Komisija, paskelbusi, jog Europos mažmeninė prekyba dujomis artimiausioje ateityje turi būti liberalizuota. Reikalas tas, kad dabartiniai energetikos gigantai Europos šalių rinkose yra faktiškai pasidalinę rinką, dažnai turi nemažą dalį valstybinio kapitalo, todėl atskirų šalių vyriausybių yra proteguojami. Komisijos požiūriu, tokia padėtis riboja būtiną konkurenciją, taigi – neišvengiamai dirbtinai didina kainas vartotojams. Maždaug tais pačiais argumentais žongliravo ir rusai: neva, kodėl mes ES pasienyje dujas parduodame už 200-250 USD, o galutinis vartotojas iš tarpininkų tas pačias dujas nusiperka tris-keturis kartus brangiau?
Tačiau, kalbant apie kainas, šalia principinių Europos Komisijos nuostatų iškilo labai gyvenimiškas klausimas. Taip, rusai šiandien vartotojus Europoje vilioja mažesnėmis kainomis – tik ar ilgam? Laisvos konkurencijos sąlygomis Europos energetinės kompanijos „Gazprom“, turinčiam dujų išteklius, ne konkurentės. Tačiau kas bus vėliau, kai rusai supirks galimai didžiumą Europos mažmenininkų ir padidins ES šalyse suvartojamų dujų kiekį nuo 25 proc. dabar iki 50-60 proc. 2020-aisiais?
Juo labiau, tariamai už rinkos liberalizavimą pasisakanti „Gazprom“ šiais metais jau reikalavo, kad ES antimonopolinės normos nebūtų pritaikomos Baltijos jūros dugnu tiesiamam Šiaurės Vakarų Europos dujotakiui.
Kai diversifikavimas nieko nereiškia
Dar vieną problemą, apie kurią šiandien kalba Europos šalių politikai, lengviau suprasti akyliau žvilgtelėjus į Rusijos dujų pardavimo Europai ketinimų žemėlapį. Net prancūzų „Le Figaro“, dažnai kviečiantis pragmatiškai bendradarbiauti su Rusija, ten susidėliojantį vaizdelį vadina „čiuptuvais“. Kur Baltijos jūros dugnu tiesiamas Šiaurės Vakarų Europos dujotakis aprėpia žemyną iš viršaus, o į Turkiją per Juodąją jūrą nutiestas „Žydrosios srovės“ vamzdis yra aiškiai orientuotas į Pietų Europą, perfrazuojant II Pasaulinio karo laikų britų premjerą W.Churchilį – „mikštąją Europos papilvę“. Ir tai – ne šiaip sau primityvi geopolitinė fobija. Įgyvendinus savo planus, Rusija taptų ne tik didžiausia gamtinių dujų tiekėja Europoje, bet ir didžiausią įtaką dujotakių magistralėms, kuriomis į žemyną tiekiamos gamtinės dujos, turinčia žaidėja.
Įdomiausia, kad šių metų pradžioje dėl Rusijos planų didžiausią nerimą ėmė reikšti Italija, nuo Rusijos visoje Europoje geografiškai nutolusi bene labiausiai (gal išskyrus Ispaniją ir Portugaliją). Italijos politikus, taip pat ir tuomet Rusijos prezidento V.Putino draugu besivadinusį Italijos premjerą Silvio Berlusconi, ne juokais ėmė gąsdinti Rusijos politikų ženklai, kuriais bent jau siekta parodyti norą turėti didesnę įtaką dujų kainoms, kurias paprasti italai moka už žaliavos importą. Iš pirmo žvilgsnio Italija diversifikuota dujų importo struktūra gali tik džiaugtis, bei gi didžiuotis: iš Rusijos į Apeninų pusiasalį atiteka 30 proc. dujų, 33 proc. – iš Alžyro, dar 30 proc. – iš ES esančių telkinių, 6 proc. - iš Norvegijos ir 1 proc. iš Libijos. Planuojama, kad importo struktūra iki 2010 m. turėtų šiek tiek keistis, tačiau, palyginus nežymiai: Rusija turėtų tiekti 36 proc., Alžyras – 30 proc., ES – 20 proc., Libija – 11 proc. ir Norvegija – 3 proc. gamtinių dujų.
Tačiau užteko vienintelio šių metų sausio mėnesį įvykusio Rusijos vicepremjero Dmitrijaus Medvedevo (jis taip pat yra ir „Gazprom“ valdybos pirmininkas bei kompanijos „Gazeksport“ generalinis direktorius) vizito į Šiaurės Afriką, kad Italijoje iki tol karaliavusi energetinio saugumo iliuzija baigtųsi. Tuo tarpu D. Medvedevas savo siekių net neslėpė. Susitikęs su Libijos valstybinės dujų kompanijos „Noc“ ir Alžyro energetinės grupės „Sonatrach“ vadovais jis aptarė dujų tiekimo į Italiją, Ispaniją ir Prancūziją klausimus.
D.Medvedevas neneigė Italijos ir Prancūzijos žiniasklaidoje pasirodžiusių versijų, jog Rusija su Libija ir Alžyru siekia ne tik bendradarbiauti geologinės žvalgybos ir technologijų srityje, bet nori sukurti tam tikrą prekybos dujomis kartelį OPEC (nafta prekiaujančių šalių organizacijos, kurios nariai reguliuoja gavybą, o tuo pačiu ir naftos kainą rinkose) pavyzdžiu. „Financial Times“ be to pranešė, kad D.Medvedevas Alžyre susitarė dėl išskirtinių teisių Rusijos kompanijoms žvalgyti dujų telkinius šiaurės Sacharoje.
Nors gali būti, jog rusų vizitai į Tripolį ir Alžyrą, tebuvo tam tikras signalas europiečiams, kad šie būtų sukalbamesni derybose dėl mažmeninių dujų rinkų. Tačiau italai netruko suskaičiuoti, jog Rusijai, Alžyrui ir Libijai susitarus dėl dujų tiekimo ES politikos koordinavimo, dujų importo struktūra gali tapti ir ne tokia idiliška, nes iš šių tiekėjų šiandien Italija gauna 64 proc., o 2010-aisiais – 77 proc. visų gamtinių dujų.
Spjūvis į ES Enegetinę chartiją
Akivaizdu, kad energetinių išteklių ir magistralinių dujotakių tiekėjų pasaulyje – tiek mažai, kad tėra nedidelė prasmė kalbėti apie kokį nors nominalų jų diversifikavimą: tiekėjai gali vienas kitą nupirkti, sudaryti kartelį ir paprasčiausiai koordinuoti savo kainodarą. Todėl ES koncentruoja pastangas, siekdama susitarti su Rusija dėl jos energetikos rinkos liberalizavimo ir „Gazprom“, kad šios kompanijos veiksmai būtų prognozuojami ir civilizuoti. Politiniais terminais išsireiškiant – atitiktų Energetinę chartiją. Šį dokumentą Rusija yra pasirašiusi, tačiau iki šiol atsisako ratifikuoti parlamente sakydama, kad „tik pasirašiusi dokumentą suprato, kad jis nenaudingas šalies ekonominiams interesams“.
Turėdamas galvoje didėjančią Rusijos dalį dujų importo struktūroje, Briuselis siekia, kad „Gazprom“ Europos kompanijas įsileistų į dujų gamybos ir transportavimo verslą, tuo paskatindama bendradarbiavimą ir veiklos skaidrumą. Rusijos prezidentas V.Putinas į tai retoriškai atsako: „Tai mūsų ištekliai ir mūsų transportavimo sistemos, nuo kurių didžiąja dalimi dabar priklauso mūsų ekonomikos pagrindas – ar jūs vienašališkai įsileistumėte mus į savo ūkio širdį“? Rusijos lyderio supratimu, tai būtų vienašališka jo šalies nuolaida. Rusija siekia ir toliau vienašališkai kontroliuoti dujų gavybą ir transportavimą, bet ir įsiterpti į mažmeninę ES rinką. V.Putinas tai vadina „normalia konkurencija“.
Europiečiai su tokiu argumentu nenori sutikti. Viena vertus, ES šiandien ir dar artimiausioje ateityje bus vienintelė moki dujų rinka, kurioje rusai užsidirba labai gerus pinigus. Antras dalykas – Rusija turinti nusileisti dėl telkinių ir vamzdynų, jeigu iš tiesų nori dalyvauti mažmeninėje prekyboje dujomis ES rinkose. Trečia – neįsileisdama partnerių į dujų gavybos ir transportavimo verslą, Rusija verčia suabejoti, ar ji suinteresuota, kad tas verslas būtų skaidrus, mat tas pats „Gazprom“, nepaisant milžiniškos kapitalizacijos yra viena neskaidriausių kompanijų pasaulyje, aplipusi ne tik tūkstančiais pašalinių verslų, bet ir tapusi savo vyriausiųjų vadybininkų pasipelnymo šaltiniu.
O turint galvoje vakariečių Rusijai ne be pagrindo reiškiamas pretenzijas dėl mėginimų energetinius resursus, visų pirma dujų tiekimą, paversti politinių užmačių siekimo įrankiu, reikia manyti, kad diskusijos aukščiau išvardytomis temomis G-8 susitikimu, dar ilgai nesibaigs.
Tačiau kokios konkrečios grėsmės šiame politiniame kontekste kyla Lietuvai?
Grėsmė Nr.1 – ar Rusija tebeturi dujų?
Gal Gruzijos prezidentas, kalbėdamas apie būtinas alternatyvas, iš tiesų panašus į paranojiko karikatūrą, kokią iš jo dažnai piešia Rusijos žiniasklaida? Juolab beveik visi Rusijos politinio elito atstovai, įskaitant prezidentą Vladimirą Putiną, atsisukę į Europą jau kelis mėnesius nesustodami kartoja, jog Rusija keturis dešimtmečius buvo patikima energetinių išteklių tiekėja Vakarams. Tokia ji pasiruošusi būti ir ateityje.
Tai, kad visi europiečių ir rusų aukščiausio lygio susitikimai paskutiniu metu neapsieina be diskusijų stabilaus energetinių išteklių tiekimo tema, rodo, jog šiandien ES vien Rusijos žodžių ir deklaracijų maža. Ir ne tik dėl didžiulį atgarsį sukėlusio brutalaus elgesio su Ukraina šių metų pradžioje.
"Lietuvos dujos"
Latvijos deleguotas į Europos Komisiją atsakingas už energetinius klausimus komisaras Andris Piebalgas atkreipia dėmesį į, jo nuomone, daug tikresnį ir grėsmingesnį pavojų: „Ar „Gazprom“ iš tikrųjų disponuoja tokios apimties gamtinių dujų ištekliais, kuriuos kontraktais įsipareigojęs patiekti Europos Sąjungai“. Komisaras sako, kad dabar išžvalgytų gamtinių dujų telkinių pajėgumų neužteks, kad rusai galėtų įvykdyti tiekimo įsipareigojimus. A.Piebalgas tikina turįs rimtos informacijos, kad „Gazprom“ sumažino dujų tiekimą Rusijos vidaus rinkai, kad galėtų patenkinti eksporto į ES šalis poreikį. Tuo pat metu „Gazprom“ skelbiasi ieškanti naujų gamtinių dujų pirkėjų, taip pat ir Azijoje.
Nors tokių nuogąstavimų Europos žiniasklaidoje – vis daugiau, rusai atkakliai neigia egzistuojant ribotų išteklių grėsmę, tačiau atsisako leisti verslovių potencialą patikrinti auditoriams. Rudenį padėtis gali dar labiau pablogėti, Rusijai atsisakius mokėti brangesnę kainą už dujas Turkmėnijai po to, kai šios šalies lyderis Saparmuratas Nijazovas (Turkmėnbašis) pagrasė nebeparduoti Rusijai gamtinių dujų pigiau, nei už 100 USD (iki šiol Rusija mokėjo 65 USD už 1000 kub.m.).
A.Piebalgas tvirtina, jog ši problema Briuseliui turi rūpėti pirmiausiai: „Europos vartotojai gali likti gilioje nuošalėje, jeigu tiekėjas vieną dieną pakels rankas ir praneš, kad dujų daugiau nebeturi“.
Energetikos ekspertai sutaria, kad investicijoms į naujus dujų telkinius Rusijai reikia milžiniškų lėšų – šimtų milijardų dolerių, kurių šiandien pati „Gazprom“ neturi: monopolijos pelnas praėjusiais metais siekė 6 mlrd. USD. A.Piebalgo nuomone, ES turi spausti savo Rytų kaimynę, kad ji civilizuotomis sąlygomis į gamtinių dujų versloves įsileistų Europos investuotojus – tik tai užtikrintų, kad didėjantys Senojo žemyno energetinių išteklių poreikiai būtų tenkinami be pertrūkių.
Grėsmė Nr.2 – ar Baltarusija vogs dujas?
Šių metų pavasarį „Gazprom“ paskelbė, jog „rinkos“ kaina gamtines dujas norėtų tiekti ir Baltarusijai ir tuo pačiu baigti „politinių bučinių už energetinius išteklius“ praktiką. Aritmetine išraiška tai reikštų, kad Baltarusijai, iš kurios tranzitu dujas gauna ir Lietuva, dujų kainą ketinama padidinti nuo 45 iki 200 USD už 1000 kub.m.
Ar Rusija įgyvendins savo deklaracijas – kol kas nėra aišku. Ir, ko gero, nebus aišku iki pat metų pabaigos. Dujų kaina Baltarusijai priklausys ne tik nuo šalies politinio lojalumo, bet ir nuo to, ar sutiks šalies vadovybė už pigias dujas pagaliau perleisti sėkmingiausius ūkio subjektus. O visų pirma – Baltarusijos dujotakių sistemos kontrolę, kurios „Gazprom“ siekia ištisą dešimtmetį. Tikslas labai paprastas – Rusija nori turėti savo rankose visą dujų eksporto į Europą grandinę.
Rusijos ir Baltarusijos disputas dėl dujų kainos – tarytum kaimyninių šalių tarpusavio reikalas. Tačiau kai kurie ekspertai įžvelgia, kad šių derybų rezultatai gali pirmiausiai Lenkijai ir Lietuvai gali turėti didesnių ar mažesnių pasekmių. Michailas Deliaginas, Globalizacijos problemų instituto Maskvoje vadovas, prognozuoja, kad „Gazpromui“ padidinus Baltarusijai tiekiamų gamtinių dujų kainą, gali iškilti grėsmė dujų tranzitui. „Jeigu dujų kaina Baltarusijai pakils bent dvigubai, Minskas ims jas vogti lygiai taip, kaip ilgus metus tranzitui iš Rusijos į ES skirtas dujas vogė Ukraina“, - sako M.Deliaginas.
Kremliui lojalios nevyriausybinės institucijos vadovas savo požiūrį grindžia argumentu, kad Baltarusija nėra pasiruošusi už dujas mokėti tris-penkis kartus brangiau, nei iki šiol. „Ir Baltarusija, ir Ukraina paprasčiausiai neturi pinigų, kad išgalėtų mokėti už gamtines dujas rinkos kaina, nes tai sužlugdytų svarbias šių šalių visuomenėms sovietmečio tipo panašias socialines sistemas. Kita priežastis – Ukrainos ir Baltarusijos ūkio energetinis neekonomiškumas, kurio neįmanoma reformuoti greitai, be to neturint milžiniškų lėšų investicijoms. Todėl jiems nieko kito nelieka, tik vogti“, - sako M.Deliaginas. Jis teisina Šiaurės Vakarų Europos dujotakio tiesimą jūros dugnu: „Neperspektyvu tiesti tranzito magistrales ten, kur dujos yra vagiamos ir bus vagiamos ateityje“.
M.Deliagino nuomone, galima sakyti, jog Baltijos šalys ir Lenkija dėl tokių tranzito partnerių kaip Ukraina ir Baltarusija ateityje turės dujų tiekimo patikimumo problemų. „Ypač tuo atveju, jeigu Rusija ateityje pristigs dujų ir didžiumą srautų nukreips tiesiamu Šiaurės Vakarų Europos dujotakiu, kuris Lenkiją ir Baltijos šalis aplenkia“, - sako ekspertas. Tokio Rusijos prioriteto priežastys, M.Deliagino nuomone – visiškai suprantamos: pristigusią dujų Rusiją vamzdis Baltijos jūroje sujungs tiesiogiai su turtingomis Europos šalimis, „Gazprom“ išvengs dujų vagysčių, be to naujo dujotakio darbas pilnu pajėgumu greičiau amortizuos milžiniškas investicijas į jo statybą.
„Rusija nesitiki, kad Lietuva ir Lenkija galėtų nesankcionuotai imti dujas iš tranzitinių magistralių – jos vis dėlto yra ES narės, - sako M.Deliaginas. – Tačiau taip jau sutapo, kad šiuo metu mūsų santykiuose su Baltijos šalimis ir Lenkija dvelkia šaltis, todėl yra ir grynai politinių priežasčių, kodėl yra žymiai naudingiau derėtis su ES turtingaisiais ir jiems garantuoti dujų tiekimą“.
Tolima ES projektuojama alternatyva
ES Vyriausiojo tarptautinių santykių įgaliotinio Javier Solana biuras prieš mėnesį, jau po intensyviai vykusių derybų su Rusija, paskelbė, kad Europa turi netik vystyti dinamiškus santykius su Maskva, bet ir siekti „Naujų dujotakių ir naftotakių tiesimo iš Vidurio Azijos ir Kaukazo, aplenkiant Rusijos teritoriją. Šie vamzdynai dokumente pavadinti „gyvybiškai reikalingais“, todėl siūloma, kad jų tiesimui ES koncentruotų „visus būtinus išteklius“. Kazachstanas, Turkmėnija, Azerbaidžanas ir Alžyras – valstybės, bendraudama su kuriomis ES kurs alternatyvią Rusijai dujų tiekimo sistemą. Pirmas žingsnis – Alžyre išgautų gamtinių dujų dalies ES importo struktūroje padidinimas nuo 10 iki 20 proc.
Jeigu šiai iniciatyvai bus pritarta, kad ir kaip greitai ją pavyktų įgyvendinti, Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims dėl to dar ilgai bus nei šilta, nei šalta. Trys Baltijos šalys, nors ir pilnateisės ES narės, vertinant jų dujų transportavimo ūkio struktūrą – vis dar tebėra tampriausiai susijusios su buvusios Sovietų Sąjungos dujotakių sistema ir neturi jokių alternatyvų. Net galimybėmis pasinaudoti ES dujų tiekimo sistemomis.
Nepaisant naujos AB „Lietuvos dujų“ akcininkų struktūros – 38,9 proc. “E.ON Ruhrgas International AG“, 37,1 proc. „Gazprom“, 17,7 proc. Lietuvos valstybės turto fondas ir 6,3 proc. smulkiųjų akcininkų – transportavimo struktūra išliko nepakitusi. Ir artimiausiu metu tokia padėtis, atrodo, nesikeis – pradėtas tiesti Šiaurės Europos dujotakis tarp Rusijos ir Vokietijos Lietuvą paliks nuošalėje.
"Lietuvos dujos"
Praėjusių metų pabaigoje buvęs prezidento Valdo Adamkaus pirmojoje kadencijoje patarėjas nacionalinio saugumo ir užsienio politikos klausimais, dabar Užsienio reikalų ministerijos sekretorius Albinas Januška žiniasklaidai AB „Lietuvos dujos“ privatizavimą vadino prarasta galimybe turėti alternatyvas: „To nelemto dujų vamzdžio istorijoje buvo vienas ir tik vienas momentas, kai mes turėjome galimybę lemti procesą. Aš kalbu apie realią pozityvią įtaką, o ne neigimus ar politinius pareiškimus. Mes galėjome susitarti tada, kai su vokiečiais ir rusais privatizavome „Lietuvos dujas”.
Buvęs V.Adamkaus patarėjas priminė 2002 m. vasarį šalies vadovo vardu paskelbto pareiškimo citatą (reikia manyti, kad A.Januška tuomet buvo vienas dokumento autorių): „Susidaro įspūdis, kad „Lietuvos dujas” Vyriausybė privatizuoja kaip eilinę įmonę, nesuvokdama šio objekto strateginės reikšmės. Ne kartą pabrėžiau, jog privatizavimo sutartys būtinai turi įpareigoti strateginius investuotojus sujungti mūsų dujotiekį su Vakarų dujų tinklais ir nutiesti tranzitinį dujotiekį per Lietuvą. Atrodo, kad šio svarbaus tikslo Vyriausybė kol kas nepasiekė. Jeigu toks liks ir galutinis derybų rezultatas, tai bus išduoti strateginiai Lietuvos interesai”.
A.Januškos nuomone, Lietuva šiandien demonstruoja norą, kad su ja būtų aptariami jos interesai. Tai, URM sekretoriaus nuomone, neįmanoma, nesiekiant kompromisų: „Siekiant kompromisų ir ES veiks vieningiau, tada ir Rusija turės atsižvelgti į tuos bendrus interesus. Ar tai įmanoma? Taip, tik, deja, ne šiandien“. Jis įžvelgia kur kas trumpesnį kelią prie strateginių derybų stalo. „O tam, kad, norint kalbėtis apie dujotiekius, nebūtina važiuoti į Maskvą ar Berlyną. Vokietija ir Rusija yra Vilniuje, „Lietuvos dujose”. Ir su jomis pirmiausia reikia tartis“, - sako A.Januška.
Išeitis – skystų dujų terminalas Latvijoje?
Nuo šių metų liepos 1 d. „Gazprom“ gamtines dujas Lietuvai tiekia už 135 USD. Per nepilnus metus tai jau antras ženklus kainos padidėjimas: nuo sausio 1d. ji buvo pakelta 15,2 proc. iki 105 USD už 1000 kub. m. Pagal dvišalę Lietuvos ir Rusijos dujų tiekimo sutartį, dujų kaina yra pagal tam tikrą formulę nustatoma, atsižvelgiant į kitų energetinių išteklių (visų pirma – naftos produktų) kainą rinkose. Rusų dujų monopolininkė deklaruoja, kad jos tikslas 2007 m. Baltijos šalims tiekiamų dujų kainų indeksas turi prilygti „tolimajam užsieniui tiekiamų dujų kainų indeksui“ arba 200 USD.
Tačiau, ar rinkos kaina, kurią Lietuva moka ir toliau iki 2015 m. yra pasirengusi sumokėti Rusijai už gamtines dujas, garantuos, kad žaliavos tiekimas bus vykdomas be pertrūkių? Klausimai dėl „Gazprom“ derybų taktikos Baltarusijoje artimiausiu metu bei abejonės dėl Rusijos dujų išteklių potencialo į šias specifines grėsmes verčia atsižvelgti rimtai. Gamtinių dujų dalis bendrame Lietuvos pirminės energijos balanse 2004 m. sudarė apie 26 proc. ir dabartiniu metu tai yra viena iš pagrindinių kuro rūšių.
Vasario mėnesio pabaigoje Trakuose įvykęs Baltijos šalių ministrų pirmininkų susitikime tarp kitų energetikos politikos klausimų buvo kalbama apie galimybę visoms trims šalims „susimesti“, projektuojant ir statant Rygoje skystų dujų importo terminalą. Visų pirma pasinaudojant Latvijos Inčukalnio požemine dujų saugykla, kurioje galima saugoti ne tik Baltijos šalių ir dalį visai ES reikalingų gamtinių dujų atsargų – saugykla šiuo metu priklauso kompanijai „Latvijas Gaze“ (akcininkai – „Gazprom“ 25 proc., „Itera Latvija“ 25 proc., „E.ON Ruhrgas International AG“ 47 proc., smulkūs akcininkai 2,85 proc.). Ūkio ministerijos valstybės sekretoriaus Aniceto Ignoto manymu, tai reiškia, kad Lietuva energetikos politikoje vis mažiau tikisi iš Lenkijos ir orientuojasi į Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo galimybes.
A.Ignoto teigimu, kelis metus besilaikanti aukšta gamtinių dujų kaina „priverčia natūraliai rastis dujų tiekimo alternatyvoms“. Ūkio ministerijos valstybės sekretoriaus nuomone, esant aukštoms dujų kainoms, nebe tokie reikšmingi tampa dujų transportavimo mokesčių skirtumai. Tarkime – už dujų gabenimą dujotakiais ir suskystintas dujas plukdyti pritaikytais laivais.
Įgyvendinant alternatyvinį dabartiniam gamtinių dujų tiekimo projektą, tektų pastatyti ne tik suskystintų dujų priėmimo terminalą Rygoje, bet ir modernizuoti Lietuvą ir Latviją jungiantį dujotakį, kuriuo šiuo metu, esant būtinam reikalui, iš Latvijos galima transportuoti iki 500 mln. kub. metrų dujų į metus, tačiau gamtinių dujų tiekimo pajėgumai į pačią Latviją yra riboti.
Vis dėlto ir aukšti Ūkio ministerijos pareigūnai užsimena, kad pagrindinis argumentas galvoti apie dujų tiekimo alternatyvas gali būti tik potenciali rinka. Tuo tarpu dabar tokio poreikio, atrodo, lyg ir nėra: bent jau stambūs Lietuvos dujų vartotojai, kurie ir galėtų tapti alternatyvos pageidaujančia naująja rinka, tokių pageidavimų nereiškia. „Jeigu nėra rinkos, nėra nieko“, - „Keliui“ sakė vienas aukštas Ūkio ministerijos pareigūnas, nenorėjęs, kad viešai būtų minima jo pavardė. Bei priminė, kad be rinkos principų ir poreikių dar gali būti politiniais argumentais grįstas sprendimas. Panašus į tą, kurį priėmus buvo statomas Būtingės naftos terminalas, keliems metams tapęs politinių intrigų, korupcijos ir pasipelnymo šaltiniu ir valstybės neūkiškumo pavyzdžiu. Nes ir šiandien paklausus, kiek vis dėlto kainavo jo įrengimas, iš šiandien niekas negali tiksliai atsakyti.
Kitas „Gazprom“... auginantis vištas
Tai – ne šiaip sau gigantas. Ne tik pats didžiausias dujų gavybos ir eksporto monstras. „Gazprom“ – tai tinklas skirtingose ūkinėse srityse dirbančių kompanijų, gaminančių ir teikiančių įvairiausias prekes ir paslaugas. Teoriškai, „Gazprom“ dirbantis žmogus tikriausiai neišeidamas iš savo biuro sutvarkyti visus savo buities reikalus – nuo gimimo iki mirties.
Tačiau jis tikrai gali atsibusti „Gazprom“ priklausančiame viešbutyje, užkąsti pusryčių kiaušinienės su šonine, pagamintų kurioje nors „Gazprom“ žemės ūkio bendrovėje. Pasisotinęs jis gali paskaityti „Gazprom“ laikraštį (pvz. „Izvestijas“) arba pasižiūrėti mėgstamą TV kanalą. Žinoma – taip pat valdomą „Gazprom“. Be to, tas žmogus gali pasinaudoti „Gazprom“ įkurtos mobiliojo ryšio bendrovės („Gazkom“) paslaugomis. O į darbą vykti „Gazprom“ lizingo bendrovei priklausančiu ir „Gazprom“ draudimo kompanijos apdraustu automobiliu, klausydamas „Gazprom“ priklausančios FM radijo stoties. O po darbo yra galimybė gauti grynųjų pinigų iš „Gazprombankui“ priklausančio bankomato, aplankyti „Gazprom“ priklausantį kino teatrą arba stadione pažiūrėti „Gazprom“ valdomos futbolo komandos varžybas.
Sėdynė ant tūkstančio kėdžių ir kalnai dėl to prarandamų pinigų – štai apie ką kalba europiečiai, kai jiems pasiūloma tapti minoritariniais „Gazprom“ akcininkais. Kaip rašo „Moscow Times“, 2004 kompanija sumokėjo pusantro milijardo dolerių dydžio algas „neprofilinių“ kompanijų darbuotojams, tiesiogiai nesusijusių su dujų verslu. Tai – 120.000 žmonių armija.
Pirmiausiai taip yra dėl nemarios sovietinės tradicijos: stambios kompanijos privalo socialiai rūpintis savo darbuotojais: jų gyvenamuoju plotu, ligoninėmis, vaikų darželiais ir net atostogomis prie Juodosios jūros. Antra – tai buvusio „Gazprom“ vadovo Remo Viachirevo politikos palikimas: jis supirkinėjo visas įmones, kurios nesugebėdavo atsiskaityti už patiektas dujas. Trečia - jo įpėdinis Aleksejus Mileris pasižymi ne tik rūsčiu veidu, bet ir tuo, kad į Kremliaus prašymus kuklinasi atsakyti neigiamai.
Sunkiausias balastas – 22 dukterinės kompanijos, valdančios 91 žemės ūkio įmonę, kurios, savo ruožtu, valdo dar šimtus buvusių „kolchozų“ ir „sovchozų“ - 500 tūkst. hektarų žemės naudmenų. „Gazprom“ – dar ir stambiausias Rusijos žemvaldys.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį
© Baltijos verslo vystymo agentūra bvva | media bv | emonitoring | eLibrary.lt