Publikacijos apie šalies įvaizdį

Garbingi vizitai į mūsų šalį

Verslo įvaizdis užsienyje

Lietuva tarptautinėje arenoje

Patriotiškumas ir įvaizdis

Lietuvos įvaizdis internete

Rengiami konkursai

Nusikalstama veikla užsienyje

Garbingi apdovanojimai

Ar lietuviai girtauja?

Pareigūnai vairuoja drąsiai

Nusikaltimai prieš vaikus

Pikantiškos situacijos, titulai ir įvaizdis


Verslo įvaizdis užsienyje


Ieškojo ramybės – tapo medžioklės ūkio savininku 
Tautvydas Kontrimavičius, Dienraštis "Lietuvos rytas", 2006 07 31 
72 tūkstančius hektarų miškų Karelijoje valdantis lietuvis pripažintas naujo verslo iniciatoriumi
Pravertė žemaičio kantrybė
Karelija, Belomorskas, Edvardas Paradnikas. Kam ši užuomina pažadina prisiminimus ir sukelia malonių emocijų, tas gali drąsiai vadinti save tikru medžiotoju. „Mano ūkyje per penkerius metus apsilankė kelios dešimtys medžiotojų iš Lietuvos, keliskart daugiau – iš visos Rusijos. Aš vis dar minu takus valdžios koridoriais, ginčydamasis ir įrodinėdamas, kad tokia veikla ir Rusijoje – legali, teisėta, perspektyvi ir reikalinga“, – pasakojo bendrovės „Severohottur“ direktorius 61 metų Edvardas Paradnikas. Su žemaičiui būdinga kantrybe ir atkaklumu jis pirmasis Karelijoje pradėjo kurti privatų medžioklės ūkį ir taip šiame Rusijos regione atvėrė naują verslo sritį. Dabar lietuvis planuoja verslo plėtrą ir atidžiai žvalgosi patikimų partnerių. E.Paradniko teigimu, sukaupta keliolikos metų patirtis bendraujant su Rusijos valdininkais ir šioje šalyje įgyta reputacija yra labai brangi vertybė, kuria jis sieks kiek įmanoma pasinaudoti.
Vien uogaudamas nepragyveno
Radiomechanikas, dirbęs vienos gydymo įstaigos medicininės įrangos inžinieriumi, E.Paradnikas kone prieš porą dešimtmečių išvažiavo į Kareliją, ieškodamas svetur vienatvės ir ramybės. Jis norėjo ten pradėti naują gyvenimo etapą – praleisti kaip atsiskyrėlis nors 10-15 metų. Tada jis ir aptiko įdomią nuošalią vietovę Vidurio Karelijos miškuose – 150 kilometrų į pietus nuo rajono centro Belomorsko, pusšimtis kilometrų nuo Baltosios jūros. Per dešimtis kilometrų aplink – nė gyvos dvasios, bet ištuštėjusioje vietovėje likę seni keliai, pelkėtus miškus raižo apleistos geležinkelio sankasos – bėgiai buvo nutiesti čia iškirstai medienai išvežti. Medžiotojas nuo vaikystės E.Paradnikas kelerius metus mynė valdininkų kabinetų slenksčius, kol išsikovojo teisę išsinuomoti pirmuosius 140 hektarų miško, pasistatyti gyvenamąjį namą, pirtį. Lietuvio atkaklus noras įsikurti negyvenamoje vietovėje taip sužavėjo vietinę žemėtvarkos specialistę Lidiją Liubotą, kad juodu netrukus sukūrė šeimą. Iš pradžių n aujakurys tikėjosi pragyventi augindamas ir rinkdamas savo plotuose retas vaistažoles bei įvairias uogas, daugiausia tekšes, kurių čia ypač gausu. Bet netrukus paaiškėjo, kad tai – per menka veikla, neduosianti pakankamai pajamų pragyventi. Todėl lietuvis pasuko savo pomėgio kryptimi – užsimojo kurti pirmąjį Karelijoje privatų medžioklės ūkį ir taip tapo bendrovės direktoriumi.
Pramoga medžioklės fanatikams
Dabar jo valdos – beveik 72 tūkstančiai hektarų miškų. Jomis vingiuoja dvi didelės upės, glaudžiasi 16 kilometrų ilgio ežeras bei dar keli mažesni. E.Paradniko skaičiavimu, šiuose medžioklės plotuose braido apie 40 meškų, susirenka žiemoti 50-70 briedžių, nuolat laikosi apie 700 kurtinių ir tūkstantis tetervinų. Kasmet medžiotojai čia nušauna ir kelis vilkus. Lietuvio valdomas medžioklės ūkis, turintis tik kelis darbuotojus, perka licencijas ir priima atšiaurių sąlygų nebijančius medžiotojus išbandyti savo sėkmės. „Kas važiuoja į Kareliją ir tikisi, kad gyvens viešbutyje ir šaudys į jo kieme, aptvaruose, laikomus žvėris, tas nusivilia ir daugiau čia negrįžta. Aš nieko neslepiu – čia pramoga tikriems pomėgio fanatikams, o ne mėsos paruošėjams“, – pasakojo E.Paradnikas.
Į girią iškeliauja vieni
Savaitė medžioklės jo ūkyje turistams, galintiems čia atvykti net ir savo automobiliu, kainuoja apie 600 litų. Medžiotojai įkurdinami mediniuose nameliuose, patys ruošia sau valgį iš jiems atgabentų produktų ir turi teisę už tą pačią kainą nušauti vieną kurtinį bei porą tetervinų. Medžioklės ūkio jėgeriai kasdien tik palydi svečius į parinktą miško plotą ir ten palieka vienus – su miško žemėlapiais, kompasais ir navigacijos prietaisais. Per dieną savarankiškai nuėję laukiniu mišku keliolika kilometrų, medžiotojai, grįžtantys su laimikiais, surenkami ir pargabenami į bazę. „Iki šiol mano valdose dar yra miško plotų, į kuriuos medžiotojai nebuvo net kojos įkėlę“, – tvirtino ūkio vadovas.
Meškos pergudrauja šaulius
Pavasario medžioklės Karelijoje rengiamos tik gegužės mėnesį, kai sniegas ima tirpti. Rudenį jos trunka ilgiau – nuo rugpjūčio pabaigos vos ne iki gruodžio. Tik diena, sutrumpėjusi iki 4 valandų, užbaigia vyriškųjų pramogų sezoną. Penkerius metus veikiančiame ūkyje kasmet lankosi apie 50 medžiotojų. Vidutiniškai tik dviem iš jų pasiseka grįžus iš Karelijos pasigirti, kad sumedžiojo mešką. Tačiau tokia sėkmė – ne laimingas atsitiktinumas, o kantrybės rezultatas. E.Paradnikas tvirtina, kad pirmą kartą atvykę medžiotojai pas jį tik mokosi: „Čia kaip šachmatai – per dieną nepradėsi su didmeistriu žaisti“. Dalis jų grįžta kitą sezoną pratęsti pamokų, kiti ieško naujų įspūdžių kitur. Lietuvio įkurto medžioklės ūkio galimybėmis domėjęsi Europos valstybių medžiotojai kol kas į Kareliją nevažiuoja. Pasak verslininko, jis negali suteikti jiems garantijų, kad tikrai pavyks čia sumedžioti mešką. Ir žvėrių, ir licencijų jiems medžioti čia yra, bet toks laimikis gali ir nepasitaikyti – net masalas čia nepagelbės. Būna ir taip: grįžta vyrai iš miško nieko nepešę ir pamato, kad meška tiesiog jų pėdomis visą dieną iš paskos sekiojo.
Urėdas – tarp laimingųjų
Anykščių miškų urėdijos urėdas 47 metų Sigitas Kinderis E.Paradniko valdose medžiojo jau du kartus. „Ten atsidurti tikram medžiotojui – didžiulis pasitenkinimas be jokios materialinės naudos“, – tvirtino anykštėnas. Galimybė pergudrauti paukščius – Lietuvoje saugomus ir nemedžiojamus kurtinius, tetervinus ar net mūsų krašte visai išnykusias žvyres (baltuosius tetervinus) S.Kinderiui pasirodė tiesiog neįkainojama pramoga. Pirmą kartą nuvykus, anykštėnui pavyko sumedžioti tik porą tetervinų. Antroji medžioklė laukinėje Karelijos girioje jam buvo jau sėkmingesnė – pora tetervinų, pora kurtinių ir meškinas. Laukinėmis medžioklės sąlygomis S.Kinderis nesiskundė, pripažindamas, jog tokia „vyriška“ aplinka yra neatsiejama įspūdžio dalis.
Rengiasi priimti turistus
E.Paradniko pradėtas verslas Karelijoje jau plinta. Šioje Rusijos respublikoje tvarkoma medžioklės ir gamtos apsaugos įstatymų bazė, steigiama ir daugiau medžioklės ūkių. Tokio verslo pradininkas tvirtino, kad jie nekonkuruoja tarpusavyje, o kartu ieško klientų, siūlydami įvairesnių pramogų paketą, drauge jas pristatydami internete. E.Paradnikas pastebėjo, kad į Kareliją ėmė keliauti ne vien tik medžiotojai. Jo ūkio valdose esantys ežerai ir upės nėra itin žuvingi, tačiau žvejai čia lengvai sugauna stambių, iki aštuonių kilogramų sveriančių lydekų ar didžiulių ešerių. „Medžioklė mano įmonei kol kas nėra pelninga, žvejyba jau leidžia išsilaikyti, o poilsio turizmas – perspektyviausia investicijų kryptis Karelijoje, kuri nuo seno garsėjo ne tiktai gamta, bet ir istorijos paminklais“, – dalijosi patirtimi lietuvis.
Saugiausia vieta Rusijoje
E.Paradnikas visuomet primena, kad saugesnės vietos nei Karelija turistams tikriausiai nėra visoje Rusijoje. Čia neįprasta net rakinti paliekamą automobilį – vis vien niekas jo nelies. Keliautojai, pasistatę palapinę nuostabiame kraštovaizdyje, gali būti tikri, kad dienų dienas nepamatys jokio netyčia užklydusio žmogaus. Tik patį vidurvasarį tuose kraštuose geriau nebūti, nes atsiginti uodų bus itin sunku. Bet kitu metų laiku jie neįkyri ir laukinės gamtos grožio nenustelbia.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį
© Baltijos verslo vystymo agentūra bvva | media bv | emonitoring | eLibrary.lt