Publikacijos apie šalies įvaizdį

Garbingi vizitai į mūsų šalį

Verslo įvaizdis užsienyje

Lietuva tarptautinėje arenoje

Patriotiškumas ir įvaizdis

Lietuvos įvaizdis internete

Rengiami konkursai

Nusikalstama veikla užsienyje

Garbingi apdovanojimai

Ar lietuviai girtauja?

Pareigūnai vairuoja drąsiai

Nusikaltimai prieš vaikus

Pikantiškos situacijos, titulai ir įvaizdis


Patriotiškumas ir įvaizdis


V.Umbrasas: jeigu žmogus turi bėgti iš Lietuvos, natūralu, kad klausia, kam jam reikalinga valstybė  
Mindaugas Jackevičius, Portalas "Delfi"", 2013 02 16 
Jeigu žmogus turi bėgti iš savo krašto, natūralu, kad jis klausia, kam jam reikalinga valstybė, mano Sąjūdžio Seimo narys, buvęs krašto apsaugos viceministras Vytautas Umbrasas. Interviu DELFI V. Umbrasas sakė manantis, kad nepasitenkinimas ir nusivylimas valstybe pavojingiau už karines atakas. Jis taip pat perspėja, kai jei nesusirūpinsime valstybės gynyba, galop gali tekti gintis vienui vieniems.
– Ilgai dirbote Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, paskui kūrėte Sąjūdį, tapote Sąjūdžio Seimo nariu. Kas nulėmė Sąjūdžio kūrimąsi?
– Sąjūdžio kūrimąsi nulėmė žmonių nenoras toliau gyventi taip, kaip gyveno iki tol. Kai Leninas ar Marksas apibendrindavo revoliucinius procesus, sakydavo, kad viršūnės nebegali, o masės nebenori gyventi po senovei – tada ir prasideda revoliucija. Aš juokauju, bet, matyt, kažkas panašaus vyko dalyje labai didelės erdvės, vadinamos Sovietų Sąjunga.
Matyt, buvo atėjęs laikas pokyčiams. Jau Michailo Gorbačiovo „perestroika“ įnešė šiek tiek naujo kvėpavimo. Vis prisimenu, kad kai Algirdas Patackas 1986 m. buvo suimtas, pasėdėjęs KGB rūmų rūsiuose 1987 m. paleistas su prierašu, kad, pasikeitus politinei situacijai šalyje, jis daugiau nebepavojingas. Vadinasi, iš esmės keitėsi viskas. O ir žmonės įgavo daugiau drąsos, subrendo kitokiam gyvenimui. Rumšiškėse mes su draugais tą kitokį gyvenimą bandėme gyventi dar gerokai prieš Sąjūdį. Lietuvos idėja mums niekada nebuvo svetima.
Panašiai dėl to noro gyventi kitaip, arba, kaip Maironis sakė, dėl noro „užtraukti naują giesmę“, kūrėsi nepriklausoma Lietuva ir 1918-tais metais. Juk dar XIX a. pab. vokiečių mokslininkai, tyrinėjantys seną ir unikalią lietuvių kalbą, sakė, kad iš šitos valstiečių tautos nieko nebus – jų tėra 2 milijonai, jie neturi inteligentijos ir jų neliks. Tačiau tauta išliko, atkūrė valstybę, suformavo savo inteligentiją, politinį elitą. Kažkaip visa tai vyko. Valstiečių vaikai, baigę Rusijos ar vakarų šalių universitetus, tada gebėjo atkurti valstybę.
– 1918 m. atkūrėme valstybę, 1990 m. teko atkurti nepriklausomybę. Valstybei dar teko nemažai kruvinų išbandymų. Jaunajai kartai sunkiai suvokiama, kaip gali būti sušaudyti ir iki šiol likti nenubausti pasienio gynėjai – kalbu apie Medininkų tragediją. Kaip tuomet atrodė mūsų sienų apsauga?
– Kaip suprantu, jiems nerekomendavo naudoti ginklų. Tiesiog buvo pastatyti postai, kurie turėjo pasakyti, kad egzistuoja valstybė, kad yra mūsų siena ir bet kas panorėjęs negali važinėti į kairę į dešinę ir daryti, ką nori. Tai buvo daugiau simboliška negu realu ir tą simbolį labai norėta sunaikinti.
Dėl kaltininkų nenubaudimo – keistas dalykas – per 20 metų jau buvo galima daug ką padaryti. Valdžių buvo visokių, ir prokurorų buvo visokių. Į šį klausimą ne tiek mes, pėstininkai, turėtume atsakinėti, kiek turėtų atsakinėti valstybės, visų politinių partijų pirmieji asmenys. Pasiteisinti tuo, kad nereikia daryti spaudimo prokuratūrai – to turbūt neužtenka. Neilgai truko, kad bylai būtų pritaikyta senatis, tik paskutinę minutę apsižiūrėta. Daug mįslių, kodėl viskas taip. Bet man labiausiai nepatinka, kai politikos vadai kalba kaip politologai ir vertina įvykius iš šalies – tarsi jų nebūtų buvę šalies gyvenime, jie nebūtų politinio proceso vadovai. Tai negera praktika.
– Kodėl susivieniję per Sausio 13-ąją, vėliau žmonės susiskaldė? Susidaro įspūdis, kad tam turėjo įtakos ekonominiai procesai.
– Mano manymu, aktyvioji gyventojų dalis nesudarė daugumos. Didieji Sąjūdžio mitingai sutelkdavo 100-150 tūkstančių, daug sutelkė Baltijos kelias. Bet tai tikrai nebuvo visa Lietuva. Dalis žmonių gyveno galbūt kitokiomis idėjomis, mintimis, kitaip matė gyvenimą. Jie buvo apsipratę su ramesniu, patogesniu gyvenimu, kolūkiniame kaime padėtis buvo pradėjusi gerėti, žmonės durstė galus su galais, išmoko gyventi sistemoje.
Lūžiai, perėjimas į rinkos ekonomiką buvo sunkūs. Bet manau, kad žmonėms, iš tikro stovėjusiems Lietuvos valstybės pusėje, ekonominiai dalykai nebuvo svarbiausi. Man atrodo, dalis problemų susijusios ne tik su ekonominiais dalykais.
Manau, atsirado didelė teisingumo stoka. Labai gerai prisimenu 1992-1993 metus. Apie 20 val. Vilnius tylus, Gedimino prospektu naujais automobiliais prašvilpia žydintys „berniukai“, o mokslininkai, kultūrininkai, inteligentija kažkur nustumti gyvena už minimalų atlygį, vos galėdami prasimaitinti. Pamenu, važiavome iš Rumšiškių į Vilnių pro Gariūnus ir kelerių metukų mano sūnus paklausė: „tėti, ar čia Baltijos kelias?“ Pagalvojau – o, kaip vaikas sumąstė – Gariūnai yra Baltijos kelias! Deja, Gariūnų „filosofija“ (turiu omenyje negatyviąją prasmę, kai bet kokiomis priemonėmis ir kaina siekiama tik materialinės naudos) stipriai paveikė atsikuriančios valstybės gyvenimą.
Dėl teisingumo stokos, įvairių perėjūnų, menko kalibro veikėjų, siekiančių savo interesų, atsiradimo valdžioje prasidėjo sumaištis, įsivyravo neteisybė. Ji labai žmones išbalansavo, nuteikė vienus prieš kitus. Pačioje Aukščiausioje Taryboje taip pat vyko nelabai gražus tarpusavio santykių aiškinimasis. Šiose situacijose pradėjo atsiskleisti daug neigiamų savybių, korupcijos, neteisybės. Maironį prisimenant, nelabai mums pavyko užtraukti tą „naują giesmę“...
– Buvote krašto apsaugos viceministras. Apie kokio pobūdžio – karines ar kitokias – grėsmes šaliai šiandien reikia kalbėti?
– Prieš kelias savaites šalyje viešėjęs Latvijos gynybos ministras Artis Pabriks labai įdomiai pasakė apie Latviją: karinė gynyba vienas dalykas, bet yra daug nerimą keliančių procesų. Visuomenėje didėja nepasitenkinimas savo valstybe, nusivylimas, auga priešiškos propagandos kiekis, o tai greitai žmones gali vienur ar kitur stumtelėti. Tai dar pavojingiau nei karinės atakos.
Manau, ir pas mus to yra. Jeigu kas šeštas yra skurdžius, kas septintas emigruoja, jeigu kas dešimtas bedarbis, realu, kad nusivylimas valstybe gali augti. Pagal kažkurią apklausą, 80 proc. žmonių sako gyvenantys socialiai neteisingoje valstybėje. Manau, tai ne mažesnės grėsmės už karines. Tačiau ar kam jos iš esmės rūpi? Būdami NATO, ES nariais, turime tam tikrų rimtų saugumo garantijų, bet aš kalbu apie vidinę valstybės būklę.
Jeigu žmogus turi iš savo krašto bėgti, natūralu, kad jis klausia: kam man reikalinga valstybė, kam ją atkūrinėjome, kam žmonės aukojosi ir žuvo, jei dabar normaliai negali gyventi. Nesakau, kad žmogus turi būti viskuo aprūpintas, tačiau galimybę minimaliai pragyventi savo valstybėje turi turėti.
Nenoriu kaip garsūs politikai sakyti, kad jau artėja Respublikos žlugimas ir pabaiga, bet nerimą keliančių ženklų yra. Ir politikams nereikėtų kalbėti kaip iš šalies žiūrintiems politologams – reikia keisti padėtį, o ne tik konstatuoti faktą. Liūdniausia, kad nemažai aukščiausio rango politikų apskritai tame nemato problemos.
– Kovo 11-oji, Sausio 13-oji – ar tai kaip ir Vasario 16-oji Jums prilygsta stebuklui, ar tiesiog buvo neišvengiamybė?
Jeigu kas šeštas yra skurdžius, kas septintas emigruoja, jeigu kas dešimtas bedarbis, realu, kad nusivylimas valstybe gali augti. Pagal kažkurią apklausą, 80 proc. žmonių sako gyvenantys socialiai neteisingoje valstybėje. Manau, tai ne mažesnės grėsmės už karines. Tačiau ar kam jos iš esmės rūpi?
V.Umbrasas
– Stebuklo buvo. Ir daug. Juk sovietinėje tikrovėje viskas buvo smarkiai kontroliuojama. Sistema atrodė gana tvirta. „Perestroika“ ją atšildė, bet vis tiek viskas buvo kontroliuojama, reguliuojama, Lietuvoje dislokuotos karinės pajėgos buvo stiprios. Nelabai atrodė, kad iš to galima išsiveržti. 1987 m. įšalas dar buvo labai stiprus.
Be abejo, gerai, kad rengiame minėjimus, atsimename Sąjūdį, iškilmingai minime Kovo 11-ąją, Vasario 16-ąją, bet kas toliau? Kartais atrodo, kad trafaretinės frazės, jog „mūsų saugumas užtikrintas, esame NATO, ES nariai, viskas čia gerai, per krizę susispaudėme, paskui ekonomika kilo, nuo dugno jau atsispyrėme“ ir t.t. nėra dalykai, kurie mus džiugina ir kurie realūs. Realios problemos didelės. Norėtųsi, kad Lietuva kaip valstybė gyvuotų, stiprėtų ir klestėtų, bet dar reikia atsakyti ir išspręsti daugelį klausimų.
Sąjūdžio pradžioje dar buvo galima suprasti: vienas dailininkas, kitas muzikantas, trečias muziejininkas: visi darė, ką gali, kaip suprato. Kokį dešimtmetį dar galima pateisinti nežinojimu, tačiau dabar jau nežinojimo nėra – yra kiti dalykai – atsakomybės stoka, pagedimas, korupciniai elementai. Mes netvarkome valstybės taip, kaip turėtume tvarkyti, jei iš tikro norime ją turėti. Kur politinių partijų atsakomybė ir branda? Kartais atrodo, kad kažkam tiesiog labai patogu visas kaltes versti ekonominei krizei, Briuselio biurokratams, rusams, gazpromams ir panašiai. Žinoma, daugelis išorės veiksnių smarkiai daro įtaką mūsų valstybės gyvenimui, tačiau juk jau daugiau kaip 22 metai Lietuvoje lyg ir lietuvių valdžia...
Kai einama į valdžią, politinių partijų programos nebūna blogos. Jose būna pasakyta daug gerų dalykų. Bet tik įgyvendinti jų niekaip nepavyksta... Štai politologas Ramūnas Vilpišauskas pagrįstai klausia: kodėl per 14 metų neįgyvendintas nė vienas energetinis projektas? Žodžiai ir įsipareigojimai nuvertėja, žmonės tai mato ir nebetiki niekuo. Deja, per dideli žodžių ir darbų skirtumai jau tampa būdingi visoms valdžioms, bet taip būti negali – tai ne žaidimas.
Vasario 16-osios Lietuva, gindamasi keliuose frontuose, stiprino kariuomenę ir gynybą visomis išgalėmis. Politiniai sprendimai ir socialinių klausimų nuvertinimas neleido laikui atėjus tinkamai panaudoti sukurtų gynybinių pajėgumų. Čia matau aiškų panašumą su dabartimi. Tačiau šiuo metu dar vis nėra net rimto valstybinio požiūrio į gynybą. Baisi gėda, kiek dėmesio ir lėšų Lietuva teskiria gynybai: savo sąjungininkų tarpe esame visiški atsilikėliai.
Šią minutę, artimiausius metus gal dar ir esame saugūs, bet ar galite prognozuoti, kaip bus toliau? Jei gynybos nefinansuoji, jos ir neturėsi. Jei neturėsi tinkamai parengtos kariuomenės, modernios ginkluotės, jei valdžia ir piliečiai bus abejingi savo valstybės gynybai, galop, kaip ir anksčiau, gali tekti gintis vienui vieniems.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį Nuolat atnaujinama šaržų galerija

Suformuotas Lietuvos agentūrų sąrašas

Svetainėje patalpinti Lietuvos agentūrų reitingai

Papildytos publikacijos apie Lietuvos agentūras
Nuolat atnaujinama šaržų galerija

Suformuotas Lietuvos agentūrų sąrašas

Svetainėje patalpinti Lietuvos agentūrų reitingai

Papildytos publikacijos apie Lietuvos agentūras
Nuolat atnaujinama šaržų galerija

Suformuotas Lietuvos agentūrų sąrašas

Svetainėje patalpinti Lietuvos agentūrų reitingai

Papildytos publikacijos apie Lietuvos agentūras
Nuolat atnaujinama šaržų galerija

Suformuotas Lietuvos agentūrų sąrašas

Svetainėje patalpinti Lietuvos agentūrų reitingai

Papildytos publikacijos apie Lietuvos agentūras
Nuolat atnaujinama šaržų galerija

Suformuotas Lietuvos agentūrų sąrašas

Svetainėje patalpinti Lietuvos agentūrų reitingai

Papildytos publikacijos apie Lietuvos agentūras
Nuolat atnaujinama šaržų galerija

Suformuotas Lietuvos agentūrų sąrašas

Svetainėje patalpinti Lietuvos agentūrų reitingai

Papildytos publikacijos apie Lietuvos agentūras
© Baltijos verslo vystymo agentūra bvva | media bv | emonitoring | eLibrary.lt