Publikacijos apie šalies įvaizdį

Garbingi vizitai į mūsų šalį

Verslo įvaizdis užsienyje

Lietuva tarptautinėje arenoje

Patriotiškumas ir įvaizdis

Lietuvos įvaizdis internete

Rengiami konkursai

Nusikalstama veikla užsienyje

Garbingi apdovanojimai

Ar lietuviai girtauja?

Pareigūnai vairuoja drąsiai

Nusikaltimai prieš vaikus

Pikantiškos situacijos, titulai ir įvaizdis


Publikacijos apie šalies įvaizdį


G.Damušytė: kiekvienas lietuvis užsienyje garsina Lietuvos vardą  
Agnė Ručytė, žurnalas „Informacijos“, 2012 09 12 
„Kiekvienas lietuvis, kuris save teigiamai realizuoja užsienyje – darbštumu, kūrybingumu, profesionalumu – garsina Lietuvos vardą“, – sako naujai ambasadore ryšiams su Pasaulio lietuvių bendruomene paskirta Gintė Damušytė. Pateikiame jums interviu, darytą prieš pat paskiriant ją ambasadore ryšiams su išeiviais.
- Gimėte Jungtinėse Amerikos Valstijose, lietuvių šeimoje 1956 m., kuomet Lietuva buvo įkalinta sovietinio režimo gniaužtuose. Kada pirmą kartą nuvykote į Lietuvą ir kokį įspūdį susidarėte apie tą Tėvynę, kurią prieš tai veikiausiai pažinojote tik iš tėvų pasakojimų, knygų ir nuotraukų? Kokie buvo pirmieji darbo metai ir patirtys tuometinėje Lietuvoje?
- Pirmą kartą atvykau į Lietuvą 1979 m., kai užsieniečiams buvo leidžiama išbūti Vilniuje tik penkias dienas, o išvykti iš Vilniaus reikėjo specialaus leidimo ar palydovo. Įspūdžiai buvo neišdildomi. Susipažinau su giminėmis ir tėvų draugais, sužinojau apie jų išgyvenimus ir kasdienybę, tiesiogiai susidūriau su absurdiškais tarybinės santvarkos suvaržymais.
Tuomet „transatlantinis“ bendravimas buvo griežtai sekamas ir ribojamas. Nors artimieji aplinkiniais keliais žinojo, kad su broliu atvykstame, „Inturist“ sąmoningai juos klaidino apie mūsų atvykimo datą. Pusseserė Vilniuje kasdien budėjo prie užsieniečiams skirto viešbučio „Gintaras“, kol iš tolo mane atpažino (iš vaikystės nuotraukos) ir nedrąsiai užkalbino. Su giminėmis ir kitais bičiuliais išsikalbėjome tyliai šnabždant prie pagalvėmis prislopintų telefono (klausymo) aparatų... Prisimenu dialogą (tiksliau sakant – tragikomišką monologą) su „Inturist“ pareigūne, kurios prašėme leidimo vykti į Kauną.
Dešimt kartų aiškino, kodėl negalime, paskui be paaiškinimo išleido. Pasijutome kaip george'o Orvelo „1984-ieji“ romano apie totalitarinį pasaulį veikėjais. Aplankėme tėvų namus Panemunėje, kuriuose augo mano broliai, iš kurių karo metu vokiečiai suėmė ir išvežė mano tėvą už antinacistinę rezistencinę veiklą. Iš Kauno parvežėme dešimtmečius slaptai išsaugotus tėvo asmens dokumentus, kurie vokiečiams atėjus buvo užkasti universiteto kieme. Juos po keliasdešimt metų surado Damušių draugo sūnelis, kuris žaidė KTU statybų aikštelėje. Koks nuostabus atsitiktinumas!
Pradėjus dirbti Lietuvių informacijos centre Niujorke, patekau į juoduosius KGB sąrašus, todėl kelias į Lietuvą buvo užkirstas dešimčiai metų.
1991 m. buvau pakviesta visuomeniniais pagrindais talkinti Lietuvai steigiant Misiją prie Jungtinių Tautų Niujorke, o 1992 m. oficialiai įstojau į Lietuvos diplomatinę tarnybą, kurioje ir dirbu iki šios dienos. Pirmaisiais darbo metais atlikau praktiką Užsienio reikalų ministerijoje (URM). Užsienio politika ir darbo kultūra buvo pradedama kurti. Šiandien URM profesionalumo lygis neprilygstamai pasikeitęs ir pakilęs.
- Kodėl pasirinkote būtent tokią profesinę – darbo Lietuvai ir su Lietuva – kryptį? Kokia buvo ir yra Jūsų didžiausia motyvacija dirbant Lietuvos labui? Apibūdinkite egzistencinį savo ryšį su Lietuva, kaip tapatinatės su šia šalimi?
- Net gyvendama JAV, visada jaučiausi lietuve, šeimoje buvo skatinama lietuviška tapatybė. Namuose kalbėjome tik lietuviškai (angliškai išmokau tik pradėjusi lankyti darželį), priklausėme lietuviškai parapijai, šeštadieniais lankiau lietuvišką mokyklą, dalyvavau ateitininkų ir lietuvių bendruomenės veikloje, vasaras smagiai praleisdavau Dainavos lietuvių jaunimo stovykloje.
Visada domėjausi rezistenciniais sąjūdžiais, todėl baigusi politologijos ir istorijos mokslus universitete pasiryžau metus paaukoti darbui Lietuvių katalikų religinėje šalpoje Niujorke. Šios organizacijos veiklą labai vertinau, nes ji rėmė persekiojamą Bažnyčią, disidentus ir žmogaus teisių gynėjus, vertė ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius anglų kalba.
Išbuvau ilgiau nei tikėjausi, nes įkūrėme informacinį/lobistinį padalinį – Lietuvių informacijos centrą (LIC), kuriam vadovavau 12 metų. LIC įgijo tarptautinį patikimumą ir pagarbą užsienio politikų, spaudos ir tarptautinių žmogaus teisių organizacijų tarpe. Mūsų patikimumas kasmet didėjo, jautėme darbo rezultatus įtakojant užsienio valstybių ir kitų viešosios nuomonės formuotojų pozicijas. LIC pranešimus spausdino masinės informacijos priemonės, citavo tarptautiniuose forumuose, pvz., Europos saugumo ir bendradarbiavimo žmogaus teisių peržiūros konferencijose. Kasdien iš viso pasaulio sulaukdavome aibės skambučių ir užklausimų apie Lietuvą.
- Pasiekęs svarbiausią savo tikslą – sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir aktyviai prie jo prisidėjęs, Lietuvių informacijos centras savo veiklą baigė. Ar Lietuvai atgavus nepriklausomybę neišgyvenote tam tikro asmeninio motyvacinio lūžio, kuomet tapo aišku, jog keisis ir darbo su Lietuva specifika?
- Lūžį išgyvenau truputį anksčiau, t. y. 1987 m. rugpjūčio 23 d., kai Vilniuje įvyko pirmasis masinis antisovietinis mitingas Molotovo-Ribbentropo paktui pasmerkti. Po metų gimė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis. Tada suvokiau, kad Lietuvoje vyksta ypatingi giluminiai pasikeitimai. Prieš 1987 m. mane motyvavo Lietuvos žmogaus teisių kovotojų drąsa ir ryžtingumas. Jie savo kailiu rizikavo ir principingai gynė visuotinai pripažintas teises, todėl jaučiau vidinį įsipareigojimą ir atsakomybę jiems padėti.
Su jais daugelį metų palaikiau slaptus dalykinius ryšius, o atsiradus Sąjūdžiui, bendravimas tapo atviresnis ir betarpiškas. Telkėme platesnę paramą, ypač politinę ir praktinę, nes Nepriklausomybės atkūrimas jau nebebuvo tolimas miražas, o apčiuopiamas siekis. Užsienio lietuvių jaunimas itin aktyviai įsitraukė į paramos mobilizavimo ir informacijos platinimo darbus.
- 1998–2001 m. ėjote Lietuvos ambasadorės Austrijai, vėliau Slovėnijai, Slovakijai ir Kroatijai pareigas, taip pat buvote pirmoji moteris ambasadorė NATO istorijoje. Nuo 2008 m. dirbote Lietuvos ambasadore Kanadoje. Ar ir kuo skiriasi šių dviejų kontinentų – Europos ir Šiaurės Amerikos – lietuvių diaspora, jų bendruomenės, veikla, pasaulėžiūra, ryšiai su Lietuva?
- Šiaurės Amerikos lietuvių diaspora buvo ir tebėra stipri jėga, pokario metais sukūrusi daug naudingų struktūrų, kurios iki šių dienų išlaiko lietuvių tapatybę – mokyklas, bibliotekas, leidyklas, muziejus-archyvus, parapijas, lietuvių namus, jaunimo stovyklas ir pan. Pažymėtina, kad visa tai buvo padaryta visuomeniniu pagrindu ir asmeninėmis lėšomis.
Europos lietuvių bendruomenės gali didžiuotis reikšmingu kultūros palikimu Europos žemyne – lietuviška gimnazija Vokietijoje, kuri toliau puoselėja lietuvių tapatybę, tradicijas ir pristato Lietuvą vokiečiams ir kitiems. Dabartinė Lietuvos demokratinė santvarka, visuomenės mobilumas, moderniosios technologijos sudaro palankesnę aplinką užsienio lietuviams gyvai bendrauti su Lietuva, ypač Europos žemyne, kur atstumai yra lengviau įveikiami. Europos šalyse yra steigiamos naujos mokyklėlės, maisto prekių parduotuvės, naujos profesinės asociacijos ir kt., visa tai stiprina ir įtvirtina gyvastingą ryšį su Tėvyne.
Dėl pasaulėžiūros skirtumų tarp žemynų esu linkusi manyti, kad pasaulėžiūrą nulemia ne diaspora (kolektyvas), o pats individas ir jo artima aplinka. Kiekvienas žmogus turi pasirinkimą kurti savo aplinką, daryti poveikį ar pasiduoti įtakai. Tai nulemia kiekvieno žmogaus požiūrį ir gyvenimo kryptį.
Kokios savybės sieja stiprias bendruomenes? Meilė Lietuvai, bendrumo dvasia ir atidumas žmogui, ryžtas siekti tikslo ir judėti jo link, pozityvumas ir savanoriškumas. Šių savybių derinys pasireiškia skirtingomis formomis pagal bendruomenės gyvenimo sąlygas ir galimybes.
- Per 30 metų trunkančią profesinę karjerą daugelyje pasaulio šalių bei didžiausiose pasaulinėse organizacijose atstovavote ir atstovaujate Lietuvai tarp skirtingų tautų patikėtinių. Kokių atsiliepimų ar vertinimų Jums dažniausiai tenka išgirsti apie Lietuvą, kokia gi mūsų šalis žvelgiant į ją skirtingų užsienio šalių atstovų akimis?
- Lietuva sulaukia nemažai komplimentų. Stojant į Jungtines Tautas, Lietuvą sveikino, kad taikiai atkūrė Nepriklausomybę. Stojant į NATO ir ES, pripažino gerai parengtas karines pajėgas ir įgyvendinamas demokratines reformas. Lietuva yra keliama kaip sektinas fiskalinės drausmės modelis įveikiant globalinės finansų krizės padarinius. Kanadoje, kurioje ėjau ambasadorės pareigas pastaruosius 4,5 metų, labai vertinama Lietuvos patirties perdavimas Rytų kaimyninėms šalims, teikiama pagalba Afganistanui, konstruktyvus bendradarbiavimas gynybos ir saugumo srityje bei daugiašalėse organizacijose. Kanada labai teigiamai atsiliepė ir apie Lietuvos pirmininkavimą ESBO (2011 m.) ir Demokratijų bendrijai (2010–2011 m.).
- Artėja Seimo rinkimai. Pagal šiuo metu galiojančią rinkimų sistemą, užsienyje gyvenantys Lietuvos piliečiai yra įrašomi į vienmandatės Naujamiesčio rinkimų apygardos rinkėjų sąrašus ir savo politinę valią išreikšti gali balsuodami paštu arba nuvykę į Lietuvos ambasadą savo šalyje. Kad ši sistema neišpildo užsienio lietuvių lūkesčių patvirtina nesenai vykusio Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) Seimo rezoliucija, kurioje prašoma įteisinti balsavimą internetu ir įkurti daugiau Seimo rinkimų apygardų, skirtų užsienyje gyvenantiems lietuviams. Kokia Jūsų nuomonė apie lietuvių diasporos įtraukimą į Lietuvos politinį gyvenimą? Ar užsienyje gyvenantiems lietuviams suteikiamos teisės adekvačios kitų valstybių analogiškos praktikos kontekste?
- Gerai, kad užsienio lietuviams rūpi Lietuva ir jos ateitis. Rimtesnį susirūpinimą keltų dėmesio stoka. Globalios Lietuvos idėja yra konkretus įrodymas, kad ir Lietuvai rūpi užsienio lietuviai ir jų ateitis, kurią siekiama susieti su Lietuva. Eidama ambasadorės pareigas įvairiose šalyse vadovavausi nuostata, kad bendruomenė yra natūrali Lietuvos diplomatijos partnerė, kuri ne tik domisi šalies laimėjimais ir siekiais, bet geranoriškai talkina pristatant šalį užsieniui.
Nemanau, kad lietuvių diasporos įsitraukimas į valstybės gyvenimą priklauso vien nuo valdžios programų ar strategijų. Pagrindinis faktorius yra asmeninis apsisprendimas. Prisimenu JAV Prezidento Johno Kennedy žodžius: „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti“ arba, kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius: „Neliks duonos su druska – liks tėvynė.“
Kiekvienas lietuvis, kuris save teigiamai realizuoja užsienyje – darbštumu, kūrybingumu, profesionalumu – garsina Lietuvos vardą. O kai buriamasi į organizacijas ir asociacijas, įtaką galima didinti, tuo pačiu įtvirtinant tapatybę bei plečiant bendruomeninę dvasią.
Rugpjūčio mėn. Hiutenfelde dalyvavau Europos lietuvių kultūros centro ir VDU konferencijoje „Demokratija ir diaspora“, kurioje Lietuva dalinosi patirtimi su posovietinių kraštų atstovais, gyvenančiais užsienyje. Lietuvos diaspora, turinti gilias tradicijas ir ilgametę bendradarbiavimo su tėvyne patirtį, buvo pristatoma kaip pavyzdys kitų šalių atstovams, siekiantiems įsitraukti į savo kilmės šalių visuomeninį gyvenimą, pilietinės visuomenės kūrimą, demokratijos skatinimo procesus. Lietuvos demokratijos vystymuisi padėjo ilgametis diasporos Europoje bei JAV darbas. Manau, kad užsienio lietuvių potencialas įsitraukti į Lietuvos gyvenimą šiandien nėra pakankamai išnaudojamas.
- Ne paslaptis, jog apie dabartinė institucinę bendradarbiavimo sistemą užsienio lietuviai dažnai atsiliepia ne itin teigiamai. Kritikos sulaukia Užsienio lietuvių departamentas (ULD) prie Užsienio reikalų ministerijos, esą darbuotojų skaičiumi ir reikšmingumu jis nėra adekvati institucija ryšiams su užsienio lietuvių bendruomenėmis ir organizacijomis kuruoti. 2012 m. PLB Seimas savo rezoliucijoje kreipėsi į prezidentę, Seimą ir Vyriausybę, atsižvelgiant į didėjantį už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių reikalais. Kodėl, Jūsų nuomone, pasaulio lietuviams vis dar kyla ši būtinybė jau egzistuojant ULD, Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijai bei Užsienio lietuvių koordinavimo komisijai?
- Kritikos visada buvo ir bus, ypač siekiant tikslo. Turbūt tik tie, kurie nieko nedaro išvengia kritikos. Žmogiškoji tendencija yra priimti status quo (žinomybę) ir priešintis pokyčiams (nežinomybei). Šią tendenciją pajutome labai tiesiogiai Lietuvių informacijos centre, kai jau darėsi aišku, kad Lietuva eina nepriklausomybės atkūrimo link. Viešoje erdvėje nuolat gynėme Lietuvą prieš tarptautinius ekspertus, kurie argumentavo, kad sovietinio socializmo griūtis ir Lietuvos nepriklausomybė atneš nestabilumą pasaulinėje santvarkoje.
Lyginimas žinoma netolygus, nes struktūriniai pokyčiai užsienio lietuvius kuruojamose valstybinėse institucijose nėra tokie dramatiški. Bet manau, kad įvardinti mechanizmai suteikia galimybę taikliau sąveikauti. Tos sąveikos kokybė ir efektyvumas priklausys nuo mūsų visų – Lietuvos ir diasporos – ryžto, galimybių ir noro bendradarbiauti, viens kitam padėti. Asmeniškai esu įsitikinusi, kad privalome keistis, būti lankstesniems, veikti ne pagal tradicinius veiklos metodus, o dabartines sąlygas ir galimybes. Turime būti kūrybingesni įgyvendinant bendrus projektus, planuojant veiksmus ir veiklos kryptis, taip pat atsižvelgti į kiekvienos šalies bendruomenės ir valstybės realias galimybes. Kai lūkesčiai viršija galimybes, per greitai nusiviliame, o veiklos terpė didelė, toli gražu neišnaudojama siekiant glaudesnio, abipusiškai naudingo Lietuvos ir diasporos bendradarbiavimo.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį
© Baltijos verslo vystymo agentūra bvva | media bv | emonitoring | eLibrary.lt