Publikacijos apie šalies įvaizdį

Garbingi vizitai į mūsų šalį

Verslo įvaizdis užsienyje

Lietuva tarptautinėje arenoje

Patriotiškumas ir įvaizdis

Lietuvos įvaizdis internete

Rengiami konkursai

Nusikalstama veikla užsienyje

Garbingi apdovanojimai

Ar lietuviai girtauja?

Pareigūnai vairuoja drąsiai

Nusikaltimai prieš vaikus

Pikantiškos situacijos, titulai ir įvaizdis


Publikacijos apie šalies įvaizdį


Knyga, pakeitusi JAV: apie vargstančius lietuvius ir dešras su žiurkiena  
Mindaugas Jackevičius, Portalas "Delfi"", 2012 09 04 
Čikagos priemiesčių gyvulių skerdyklose vergiškomis sąlygomis plušantys lietuviai emigrantai, žiurkių sugraužtas vaikas bei dešros iš žiurkienos ir karvių dvėslenos. Apie tai pasakoja dar 1906 m. JAV išleista Uptono Sinclairio knyga „Džiunglės“, tapusi bestseleriu ir pakeitusi JAV visuomenę.
Pasirodo, Lietuvoje iki šiol mažai žinomą knygą, kurios pagrindiniai herojai emigrantai iš Lietuvos, skaitė pats JAV prezidentas Theodore’as Rooseveltas bei vėliau Didžiosios Britanijos premjeru tapęs Winstonas Churchilis.
Apie po 60 metų pertraukos Lietuvoje išleidžiamas „Džiungles“ – DELFI pokalbis su šios knygos tyrinėtoju, Ilinojaus universiteto Slavų ir baltų kalbų ir literatūros departamento profesoriumi Giedriumi Subačiumi.
– JAV U. Sinclairio knyga „Džiunglės“ tapo bestseleriu, iki šiol patenka į mokyklų skaitomos literatūros sąrašą, nagrinėjama universitetuose. Ar Jums nekeista, kad JAV iki šiol vertinamos „Džiunglės“ Lietuvoje šiandien beveik nežinomos – paskutinį kartą knyga išleista prieš 64 metus?
– Tai yra socialistinis romanas, parašytas 1905 m. Kaip U. Sinclairis pats kažkada apie savo knygą pasakė, „buvau jaunas ir į romano pabaigą sudėjau viską, ką žinau apie socializmą“. Galbūt dėl to už šią knygą jis ir negavo Nobelio literatūros premijos – pradžia labai stipri, pabaiga labai silpna. Jis tai pripažino, bet nenorėjo perrašyti.
Knygoje aprašyti lietuviai. Kodėl knyga Lietuvoje nežinoma? Jau buvo penki leidimai lietuvių kalba – trys JAV, du – Lietuvoje. Vadinasi, „Džiunglės“ nėra visai nežinomos. Paskutinis leidimas išėjo 1948 m. – Stalino laikais, kada trėmė lietuvius. Liūdnas romanas apie JAV lietuvius galėjo būti suprastas kaip atgrasymas nuo Amerikos.
Jei neklystu, dalis tiražo iškeliavo į Petrašiūnų makulatūros fabriką – niekas knygos nepirko. Dabar šios knygos beveik jokioje bibliotekoje nerasi. Knygos apie amerikietišką socializmą žmonės nelaukė ir nesitikėjo. Antra, ten lietuviai pavaizduoti tokie vargingi, kad nesinori su jais tapatintis.
– Kokią reikšmę „Džiunglės“ padarė JAV visuomenės raidai?
– Patiems amerikiečiams tai – kertinis romanas. Tai romanas, kuris pakeitė visuomenę. Kitaip sakant, po romano paskelbimo žmonės ėmė valgyti švaresnį maistą.
U. Sinclairio biografas Leonas Harris 1975 m. yra rašęs, kad tai yra iki šiol reikšmingiausias amerikiečių romanas. Ne geriausias, o reikšmingiausias – poveikio prasme. Net ir tobuli romanai paprastai visuomenės taip nepaveikia. O šis ir dabar yra kai kurių mokyklų programose. Štai mano duktė jį skaitė 8-oje klasėje.
Tai knyga apie šalies identitetą, apie tai, kaip atsirado Amerika. Vienas „kilmės mitas“ – kaubojų, laukinių vakarų, kitas – „Džiunglės“: esą, kaip mes kovojome, kokia korupcija buvo ir kaip šitai perėjome, iškilome. „Džiunglės“ – vienas iš Amerikos mito variantų.
Kai dėstydamas Ilinojaus universitete 60 savo studentų, tarp kurių yra indų, pakistaniečių, kinų, paklausiu, kas girdėjo „Džiungles“, visada pakyla rankų. Vienas du būna skaitę. U. Sinclairis yra parašęs beveik 100 knygų, o jie žino tik šitą.
– Užsiminėte apie švaresnį maistą. Kokią įtaką mėsos pramonei turėjo romane aprašytos istorijos apie malamas žiurkes ir dvėselienas?
– Kai vokiečiai išsivertė knygą, tai nustojo iš JAV pirkti mėsą – laivai su mėsa grįždavo į Ameriką. U. Sinclairis iš pradžių nerado leidėjo – visi prisibijojo tokį griežtą romaną leisti, stoti prieš galingus mėsos gamintojus.
Tačiau pavyko atrasti leidyklą Niujorke. Knygai pasirodžius, į leidyklą atėjo vienas mėsos gamintojas su krūva pinigų ir paprašė niekam neleisti „Džiunglių“ versti į kitas kalbas. Bandė susitarti, bet leidyklos vadovas, matyt, būdamas idealistas, įsižeidė ir leido visiems versti dykai. Jau per pirmus 1906 metus knyga išversta į keliolika kalbų.
5 ir 14 skyriuose yra vietų, kuriose detaliai pasakojama apie mėsos gamybos tamsiąsias puses, pavyzdžiui, kad sumala nudvėsusias karves. Tai dar švelnu. Skersdavo ir neseniai apsiveršiavusias karves, nors tai buvo draudžiama. Arba jei karvė nudvėsdavo vežama į skerdyklą, vis tiek ją sukišdavo į konvejerį. Aprašyta ir tai, kaip nuodijamos žiurkės, kurių skerdykloje buvo kalnai. Žiurkės dvėsdavo ir būdavo sumalamos kartu su mėsa. Taip žiurkių nuodai atsirasdavo dešroje.
Prieš tai visi sukilo. Ir prezidentas Theodore’as Rooseveltas, jaunystėje dalyvaudamas karinėje operacijoje Kuboje, matė, kaip blogai nuo konservų buvo jo draugams, o gal ir jam pačiam. Pasirodžiusią knygą jis puolė skaityti pats.
T. Rooseveltas netrukus pasikvietė U. Sinclairį pietų į Baltuosius rūmus ir paklausė, ar tai, ką parašė, tiesa. U. Sinclairis atsakė, kad tai tiesa iki paskutinio žodžio. Tada prezidentas dar slapta siuntė komisiją aprašytiems faktams ištirti. Komisija patvirtino, kad „Džiunglėse“ aprašyta tiesa.
Antra vertus, T. Rooseveltas taip gražiai į U. Sinclairį nežiūrėjo, jį pavadino „mėšlo grėbiku“. Nors „Džiunglės“ yra romanas, U. Sinclairis šiandien vadinamas žurnalistu. Jis atliko žurnalistinį tyrimą, tik iš to parašė romaną. Juo pasekė kiti – prasidėjo atviros kritikos banga.
Tiesa, apie U. Sinclairio knygą jaunystėje recenziją parašė pats Winstonas Churchilis. Tuo metu jis dar buvo niekas.
– Taigi galime džiaugtis, kad apie Lietuvą išgirdo ir T. Rooseveltas, ir W. Churchilis?
– Matyt, išgirdo. Visgi Lietuva buvo nuo 1918 m. iki 1940 m. Tada ji buvo žemėlapiuose, į mokyklą einančiai kartai Lietuva buvo aiškesnė. Bet tiems, kurie knygą skaitė 1905 m., lietuviai buvo neegzistuojanti tauta. Knygą skaitysiančios naujos kartos Lietuvą labiau pastebės.
– Kaip pats sužinojote apie knygą ir kodėl pasirinkote ją tyrinėti? Prieš keletą metų apie tai net knygą „Upton Sinclair: The Lithuanian Jungle” išleidote.
– Nuvažiavau į Ameriką ir ten žmonės retkarčiais vis sakydavo: „O, kaip lietuvis „Džiunglėse“. Kokios „Džiunglės?“ Perskaičiau. Esu kalbos istorikas ir pamačiau, kad autorius vartoja daug lietuviškų žodžių. Man buvo įdomu, kaip jis šiuos žodžius gavo. Romane 69 lietuviški žodžiai, jie romane panaudoti 194 kartus.
Pradėjau tyrinėti. Nors U. Sinclairis gyveno labai ilgai, per tą laiką lietuviai jo beveik netyrinėjo, nekomentavo. O kai numirė, pradėjo skųstis, kad neteisingai lietuvius pavaizdavo. Tada į paviršių išlindo įsižeidimas.
Ištyriau, kad jis lietuviškų frazių iš laikraščių nenusirašė – jų laikraščiuose nėra. Pavyzdžiui, „Eikš, greičiau“. Jis turėjo užrašus ir, matyt, pats užsirašydavo, arba jam kas įrašydavo. Gaila, tie sąsiuviniai sudegė. Bandžiau rašyti straipsnį, tačiau išėjo knyga.
Paskui radau vietą, kur vyko svarbiausios knygoje aprašytos lietuvių vestuvės. Į jas U. Sinclairį mielai priėmė: pakvietė, pasodino, pavaišino. Jis vardų ir pavardžių išklausinėjo, prasėdėjo iki išnaktų. U. Sinclairis neprisistatė, kas esąs. Radau tą saliūną, jis yra mano knygos viršelyje. Iki šiol tebeieškau vienos poros vestuvinės nuotraukos.
– Anksčiau turėjote planų pagal „Džiungles“ kurti filmą. Kaip sekasi įgyvendinti šią idėją?
– Pradėjome statyti filmą, tačiau dabar tam nėra pinigų ir procesas įstrigo. Tebeieškau pagrindinės knygoje aprašytų jaunųjų poros, teberašau jų biografiją, tebetyrinėju. Filmas gali palaukti, kol daugiau sužinosiu.
Faktas tas, kad U. Sinclairis tikrai matė lietuvių vestuves, jis ten buvo pakviestas ir tai jam tapo didžiausiu įkvėpimu. Matyt, dėl tų vestuvių jis herojais ir pasirinko ne slovakus, lenkus, čekus, o lietuvius. Vestuvėse jis buvo emociškai sukrėstas. Apie pirmą knygos skyrių amerikiečių literatūrologas Anthony Arthuras yra paskęs: tai vienas pačių geriausių pirmųjų Amerikos literatūros skyrių.
– Knygoje aprašytiems emigrantams Amerika buvo „svajonių šalis“, tačiau daugeliui realybė pasirodė esanti kitokia. Ar čia nematote panašumų su šiandienos emigrantais?
– Visada gyvenimas sudėtingesnis negu vienas romanas parodė. U. Sinclairis atsirinko pačius juodžiausius faktus. Pavyzdžiui, kad gatvėje paskendo vaikas. Dėl šio fakto jį užsipuolė – kaip gatvėje paskendo vaikas? Arba tai, kad vaiką rūsyje sugraužė žiurkės. Bet autorius atsako: žinau faktą, kad tikrai vaikas gatvėje paskendo, tai buvo aprašyta laikraštyje. Matyt, per porą dešimtmečių vienas paskendo. Bet tame romane jis yra – U. Snclairiui reikėjo tokių faktų.
Jis nerašė, pavyzdžiui, apie klestintį lietuvį saliūno savininką Kušleiką, kurio pavardė knygoje suteikta muzikantui. Šiandien jo kapas tarp senųjų Čikagos kapinių kapų vienas turtingiausių.
Buvo visokių istorijų, bet autorius norėjo parodyti, koks juodas kapitalizmas. U. Sinclairiui rūpėjo parodyti vargšus darbininkus, jis tarp kitų rado ir į knygą įdėjo lietuvius.
– Ir šiandien JAV išlieka emigrantų svajone, įsivaizduojamu rojumi. Kiek pasikeitė emigrantų situacija JAV nuo „Džiunglėse“ aprašytų laikų?
Yra paralelių. Ir kas nors tai naudos: tie, kurie sako, kad Lietuva nukraujuoja, kai iš jos išvažiuoja, sakys, „žiūrėkite, kas jų ten laukia“. Knygos leidimais dažnai buvo mojuojama panosėje siekiant išgąsdinti. Stalinas 1948 m. gąsdino – sakė, „Norite Amerikos – pažiūrėkite, kas laukia“.
– Ką pasakytumėte apie knygą pirmąkart išgirdusiems lietuviams? Kodėl „Džiungles“ vertėtų paskaityti
– Verta skaityti dėl lietuviškumo. Skaitant reikia nenusiminti, nors skaitant kai kurias vietas verkti norisi. Tai tokio lygio literatūra, kad šių vietų skaityti nesijaudinant neįmanoma.
Reikėtų žinoti, kokiuose tekstuose mes, lietuviai, cirkuliuojame, kokios reikšmės tie tekstai pasauliui. Štai Antanas Venclova, būdamas socialistas, dar prieš II Pasaulinį karą išleido knygą apie U. Sinclairį. Jis sovietmečiu nuvyko į Kiniją – ten kinai komunistai pareiškė žinantys lietuvius, nes jie U. Sinclairio „Džiunglėse“ aprašyti.
Mes turime tą knygą žinoti – vertinti galime kaip norime, ypač dėl paskutinių skyrių, kuriuose jis aprašo savo socializmo ideologiją.
– Gal ją reikėtų įtraukti ir į Lietuvos mokyklų, universitetų programas?
– Manyčiau, taip turėtų būti. Jeigu skaitomos „Jaunojo Verterio kančios“, kodėl nepaskaityti pirmojo skyriaus apie lietuvių vestuves. Galima atrinkti ir ištraukų apie mėsą. Juk knygos pirmas skyrius, kaip minėjau, gal net geriausias JAV literatūroje.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį
© Baltijos verslo vystymo agentūra bvva | media bv | emonitoring | eLibrary.lt