Publikacijos apie šalies įvaizdį

Garbingi vizitai į mūsų šalį

Verslo įvaizdis užsienyje

Lietuva tarptautinėje arenoje

Patriotiškumas ir įvaizdis

Lietuvos įvaizdis internete

Rengiami konkursai

Nusikalstama veikla užsienyje

Garbingi apdovanojimai

Ar lietuviai girtauja?

Pareigūnai vairuoja drąsiai

Nusikaltimai prieš vaikus

Pikantiškos situacijos, titulai ir įvaizdis


Verslo įvaizdis užsienyje


Neskęstantis Stonys 
Indrė Makaraitytė, Savaitraštis „Atgimimas”, 2006 11 24 
Kone visi Lietuvos skandalai ir krizės buvo susiję su prorusiškais politikais ar verslininkais. Tačiau Rusijos dujas Lietuvai jau daug metų pardavinėjanti „Dujotekana”, už kurios – aiškus “Gazprom” užnugaris, principingųjų teismo kažkodėl išvengė. Prieš metus „Atgimimas”, nagrinėdamas dujininkų ir šilumininkų konfliktą bei Valstybės kontrolės išvadas, bylojančias apie jų sąmokslus vartotojų sąskaita, atrado, jog ir tarp kažkada verslo partneriais buvusių – Rimando Stonio ir Viktoro Uspaskicho – energetinės žaliavos pardavimo sandoriai yra kiek kitokie nei su eiliniais mirtingaisiais. R.Stonio vadovaujama „Dujotekana” V.Uspaskicho valdomoms įmonėms dujas parduodavo bent keletą kartų pigiau. Ši informacija atrodė labai pikantiška, mat tarp V.Uspaskicho ir R.Stonio buvo įsiplieskęs rimtas konfliktas – būdamas ūkio ministras V.Uspaskichas buvo užsimojęs reguliuoti dujų tarpininkų pelno maržą. Kad šis teisės aktas buvo nukreiptas prieš „Dujotekaną”, t.y. prieš R.Stonio įmonės gaunamą pelną, niekas net neabejojo. V.Uspaskicho nepalaikė ne tik didelė dalis Seimo narių, bet nė premjeras Algirdas Brazauskas, argumentavęs, kad mus už tokį įstatymą gali nubausti jau net ne Europos Sąjunga, bet Rusijos įmonė „Gazprom”, esą padidinsianti Lietuvai gamtinių dujų kainą. Atidesni Lietuvos politinio gyvenimo stebėtojai turėjo pagrindo susimąstyti – kodėl vidaus politinės konkurencijos sąlygomis priimami sprendimai, paveikiantys kurio nors verslo subjekto už parduodamą produkciją gaunamą pelną, aidu pasiekia Rusijos ausis? Atsakymas niekam nebuvo paslaptis – „Dujotekana” yra viena iš „Gazprom” įsteigtų ir valdomų įmonių. „Dujotekana” – tik viena iš bent kelių buvusių dujų tarpininkų įmonių. Kaip jos atsirado? Pasaulinis dujų gavybos gigantas „Gazprom” ilgą laiką buvo vadintas valstybe valstybėje, centralizacija šioje įmonėje prasidėjo tik Rusijos vadovu tapus Vladimirui Putinui. Tuo tarpu iki centralizacijos laikotarpio „Gazprom” darbuotojai ir su šia įmone susiję asmenys dalyvavo įvairiose „pinigų plovimo” schemose į privačias sąskaitas. Viena iš tokių schemų: tarpininkų įmonės kaimyninėse valstybėse. Lietuvoje veikė bent trys bendrovės: „Stella Vitae”, „Itera”, vėliau jas abi pakeitė „Dujotekana”. Tarp dalyvaujančių tarpininkų versle – V.Uspaskicho, Antano Boso ir, žinoma, Rimando Stonio pavardės. Pastarasis sugebėjo dujų tarpininkavimo versle išlikti ilgiausiai, tai V.Uspaskichui ir A.Bosui, susivienijusiems po Darbo partijos vėliava, akivaizdžiai nepatiko. Tad R.Stonys, pavadinkime, yra verslininkas, kurio verslas yra pagrįstas jei ne pačios Rusijos, tai tikrai „Gazprom” valdžios malone. Įmonės veikla – sėkminga. „Dujotekana” kurį laiką dujas pardavinėjo net 27 proc. siekiančia pelno marža (dabar ji gerokai sumažėjusi). Tai leido nedidelei įmonei vien iš perpardavinėjimo uždirbti milijonus – 2004 m. „Dujotekana” pasiekė 299,783 mln. litų apyvartą, 2003–iaisiais apyvarta siekė 514,616 mln. litų. 2003 metais įmonės ikimokestinis pelnas siekė 55,8 mln. litų. Ir V.Uspaskichas, ir A.Bosas, ir Jurijus Borisovas bei ne vienas kitas rusiško kapitalo atstovas, paprastai siejamas ir su bandymais Lietuvoje įgyvendinti Rusijos politinių grupuočių įtaką, neišvengia kritikos. R.Stonys tam tikra prasme – išimtis. Negana to, kad R.Stonys prekiauja rusiškomis dujomis, už jo stovi ne tik „Gazprom”, bet ir buvęs KGB karininkas Piotras Vojeika, kuris, kaip jau ne kartą rašė Lietuvos žiniasklaida, gali turėti ryšių su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Kodėl R.Stoniui pavyko išvengti dėmesio ir net integruotis į politinį šalies elitą? Pabandėme surinkti keletą versijų ir jomis pasidalyti su „Atgimimo” skaitytojais. Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Raimundas Lopata negali atsiginti nuo klausimų, iš kur ir kokiais keliais instituto Globėjų tarybos sąrašuose yra atsiradęs R.Stonys. „Išsiuntinėjome 150 laiškų ir pirmasis dvidešimtukas tapo globėjais. Dabar jų daugiau. Kitaip nei daug kitų Lietuvos verslininkų, R.Stonys sutiko paremti institutą”. Apskritai profesorius teigia nemistifikuojantis R.Stonio ir manantis, kad, skirtingai nei V.Uspaskichas ar kiti rusiško kapitalo atstovai, šis yra šiek tiek kitokių pažiūrų: „Manau, kad R.Stonys šiuo atveju yra vertintinas lojalumo Lietuvai kontekste”. Šią versiją papildo svarstymai, kad R.Stonys tarpininkavo Lietuvos valdžiai derybose su Rusija dėl dujų kainos ir jam reikėtų dėkoti už tai, kad dujų kaina Lietuvai keletą metų buvo santykinai nedidelė. Tačiau toli gražu ne visi šaltiniai šią versiją patvirtina – esą už pigias dujas reikia dėkoti buvusiam premjerui A.Brazauskui, kuris derėjosi su rusais dėl „Lietuvos dujų” privatizavimo. Tiesa, pigias dujas esą Lietuva gavo mainais į Lietuvos geopolitinių interesų – turėti “Gazprom” dujų vamzdį – atsisakymą. Kai kurie Lietuvos diplomatai, beje, taip pat vengiantys kategoriškų R.Stonio ir jo verslo vertinimų, teigia, kad, palyginti jį su V.Uspaskichu ar kuriuo kitu veikėju, šis skiriasi tuo, kad pats į valdžią nesiveržė ir todėl nepritraukė tiek dėmesio. Tuo tarpu kiti buvę „dujininkai” – V.Uspaskichas ir A.Bosas – ėmėsi kitokios taktikos ir, bandydami tvarkytis verslo reikalus iš politinių postų, neišlaikė viešumo testo. Akivaizdu, kad R.Stonys yra gudresnis – pats į nacionalinės politikos areną nesiveržė, bet negailėjo pinigų žiniasklaidai ir politikams. Visai neseniai R.Stonys žiniasklaidai prisipažįsta už galimybę pareikšti nuomonę mokąs pinigus. Kol kas nei viena didžioji žiniasklaidos priemonė šios informacijos nepaneigė. Taip pat R.Stonys yra žinomas rinkimų kampanijų rėmėjas. Politikų ir partijų rinkimų deklaracijos rodo, kad tiesiogiai per „Dujotekaną” ir per kitas antrines įmones kai kurios politinės organizacijos gyveno tik iš R.Stonio kišenės. Pavyzdžiui, Naujoji sąjunga per Europos Parlamento rinkimus. Didelę dalį lėšų ir R.Stonio įmonių susirenka Klaipėdos regiono politikai. Vis dėlto kaip dėl to KGB užnugario? Kalbintieji „Atgimimo” pareigūnai ir politikai, tiesa, nenorėję, kad jų pavardės būtų viešinamos, teigė, kad R.Stonio aplinka buvo visada žinoma. Remiantis turimomis žiniomis buvo nuspręsta, kad, pasistengus eliminuoti P.Vojeiką, jam „Gazprom” vadovybė būtų tikrai radusi pamainą. „Juk ne visi šnipai yra išsiunčiami iš Lietuvos. Jis žinomas, su juo buvo palaikomi ryšiai”, – teigė pokalbininkas. Atrodo, lyg Lietuvos politikai vaikščiotų peilio ašmenimis. Kita vertus, esą R.Stonys nėra vienintelis verslininkas Lietuvoje, kuris gyvena iš rusiškų dujų pardavimo ir kitų energetinių projektų. Dar vienas yra Lietuvos oligarchu vadinamas Bronislovas Lubys, tiesiogiai iš „Gazprom” perkantis dujas žymiai mažesne kaina nei kiti vartotojai ir taip pat akyviai remiantis Lietuvos politinį gyvenimą. Anot „Atgimimo” šaltinių, „Lietuvos dujose” jis ne kartą griebęsis šantažo, norėdamas atsijungti nuo bendros dujų tiekimo sistemos. Jei B.Lubio įmonės atsijungtų nuo bendro dujotakio ir nusitiestų atskirą vamzdį nuo magistralinio dujotiekio, šias pasitraukimo išlaidas dengtų visi vartotojai ir dujų kaina smarkiai išaugtų.
„Lietuvos dujos” ir tarpininkai
Visos dujos, kurias sunaudoja Lietuva, yra iš vieno šaltinio – Rusijos įmonės „Gazprom”. Natūrali monopolija – įmonė „Lietuvos dujos” – iki privatizavimo dėl neveiksmingo administravimo ir nepakankamo valstybės požiūrio prarado pagrindinės dujų pardavėjos pozicijas, nors disponavo visu Lietuvos dujotiekio tinklu. Dujų tarpininkių veikla visiškai priklausė nuo dujų šaltinio – „Gazprom”. Šios bendrovės darbuotojai tiesiogiai ar per tarpininkus dalyvavo ir jas valdant. „Gazprom” tarpininkų įmonėms dujas tiekdavo palankesnėmis kainomis. Dar 2001 m. Rusijos koncernas pareiškė nesutinkąs, kad visas Lietuvai tiekiamas gamtines dujas tiesiogiai pirktų tik bendrovė „Lietuvos dujos”. Koncernas teigė siekiąs, kad būtų naudojamasi ir jo kontroliuojamos įmonės „Stella Vitae” paslaugomis. „Stella Vitae” akcininkai buvo „Gazprom” ir jo kontroliuojamos įmonės bei verslo partneriai – Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijos atstovai. Korporacija taip pat buvo susijusi ir su kita bendrove – „Itera”. 1998 m., kai „Stela Vitae” buvo didžiausia dujų tiekėja Lietuvoje, ši korporacija buvo pareiškusi pretenzijas į „Lietuvos dujas”. Tačiau vėliau, Rusijoje persistumdžius įtakoms, Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija skilo. Tarpininkavimą dujų versle iš „Stella Vitae” ir kitos įmonės – „Itera” – perėmė 2001 m. pabaigoje įsteigta „Dujotekana”. Tarpininkai ir toliau reiškė pretenzijas dėl dalyvavimo „Lietuvos dujų” privatizavime tiekėjo funkcijoms atlikti. Tačiau 34 proc. galiausiai nupirko pati „Gazprom” įmonė. „Lietuvos dujos” per keletą metų sugebėjo iš „Dujotekanos” laimėti dalį rinkos, siūlydama mažesnes kainas. Tačiau „Gazprom” turi akcijų šiose abiejose įmonėse. „Atgimimo” šaltinių duomenimis, įmonė „Gazprom” nesikiša į Lietuvos vidaus reikalus. Tačiau įmonė „Dujotekana” už galimybę dirbti Lietuvoje turi „susimokėti” pačiam tiekėjui. Esą todėl ji ir taiko gerokai didesnį antkainį parduodamoms dujoms. Be to, įmonė „Dujotekana” aktyviai dalyvauja Lietuvos politikoje, remdama politikų rinkimų kampanijas. Vien, o per Seimo rinkimus rėmė ir partijas, ir skirtingoms politinėms partijoms atstovaujančius politikus, daugiausiai iš Klaipėdos regiono. Pastaruoju metu pasigirsta vis daugiau signalų, kad „Dujotekanos” vadovybė, matydama, kad dujų verslo aukso amžius – praeityje, ieško kitų veiklos sričių.

Tinklapio adresai: mediabv.eu
mediabv.lt | mediaclub.lt | ivaizdis.lt |
Į pagrindinį
© Baltijos verslo vystymo agentūra bvva | media bv | emonitoring | eLibrary.lt